Evelinos užrašai #4

Kai interjeras išduoda, kada viešbutis sustojo

Pirmadienį ryte su Dariumi pusryčiaudami kalbėjome, kad mums be galo reikia atostogų.

Ne kelionės su planais nuo ryto iki vakaro.

Ne dešimties lankytinų vietų per dieną.

Tiesiog laiko nieko nedaryti. Negalvoti apie buitį. Nebėgti. Pabūti tiesiog tryse.

Ir tada pirmadienio vėlų vakarą visiškai netikėtai matau storiuką su pasiūlymu:

„O gal trečiadienį į Kretą?“

:)

Pirma mintis - TAIP!

Antradienį apie 13 valandą jau turėjome patvirtinimą, kad skrydis yra.

Vadinasi, liko tik viena smulkmena – išsirinkti viešbutį.

Keli variantai buvo likę Booking platformoje, dar pasinaudojome „West Express“ pagalba ir galiausiai pasirinkome Minos Imperial.

Pirmą kartą gyvenime.

Kodėl?

Vaikų kambarys.

Ir gražios viešbučio nuotraukos.

Tos nuotraukos, kuriose labai aiškiai matėsi, kad kažkada tai turėjo būti tikrai gražus, perspektyvus viešbutis.

Ir štai mes čia.

Kai pradedi matyti ne tik viešbutį, bet ir jo interjerą

Pirmomis valandomis, žinoma, buvau tiesiog viešnia.

Norėjosi baseino.

Jūros.

Maisto.

Saulės.

Ir tiesiog nieko neveikti.

Bet po truputį pradėjo veikti mano profesinė akis.

Kai daugelį metų dirbi su interjeru, visiškai nustoti jį vertinti turbūt nebeįmanoma.

Pradedi matyti ne tik tai, ar tau gražu.

Pradedi matyti, kodėl erdvė atrodo būtent taip.

Kada buvo priimti sprendimai.

Kas buvo apgalvota.

Kas buvo padaryta vėliau, jau bandant ištaisyti ankstesnius sprendimus.

Ir tada vis dažniau pagaunu save galvojančią:

kada šis viešbutis nustojo judėti į priekį?

Interjeras labai greitai išduoda laiką

Kartais užtenka vienos užuolaidos.

Vieno šviestuvo.

Vienos sienos.

Ir jau galima gana tiksliai nuspėti, kuriame laikotarpyje buvo atliktas paskutinis rimtas atnaujinimas.

Tai ypač gerai matosi viešbučiuose.

Nes viešosios erdvės yra labai negailestingos interjerui.

Jomis naudojasi šimtai ar tūkstančiai žmonių.

Jos turi atlaikyti ne tik laiką, bet ir intensyvų naudojimą, skirtingus žmonių poreikius ir besikeičiantį estetikos suvokimą.

Ir jeigu prieš 15 ar 20 metų pasirinktas sprendimas vis dar stovi lygiai toks pats, šiandien jis gali tapti labai aiškiu ženklu:

„Čia kurį laiką niekas nesikeitė.“

Viena didžiausių klaidų projektuojant viešbutį

Mano akimis, viena didžiausių klaidų, kurią galima padaryti projektuojant viešbutį, yra:

sukurti interjerą galvojant tik apie tai, kaip jis atrodys šiandien.

Viešbutis nėra privatus namas, kurį po penkerių metų galima tiesiog perdažyti ar pakeisti sofą.

Tai erdvė, kuri turi būti intensyviai naudojama daugelį metų.

Todėl kiekvienas sprendimas turėtų būti vertinamas ne tik pagal šiandienos estetiką, bet ir pagal tai:

kaip jis atrodys, veiks ir bus naudojamas po 5, 10 ar net 15 metų.

Jeigu interjeras sukurtas pagal tuo metu populiariausią trendą, labai greitai jis pradeda išduoti savo amžių.

Tendencija turi datą. Geras sprendimas – ne.

Ir būtent čia, mano nuomone, yra vienas didžiausių skirtumų tarp tiesiog gražaus interjero ir iš tikrųjų gero viešbučio interjero.

Užuolaidos labai greitai parodo, kada buvo priimti sprendimai

Viešbučio kambaryje pamačiau labai įdomų sprendimą.

Pirmosios naktinės užuolaidos – baltos, su centre esančia tamsesne dekoratyvine juosta.

Tai sprendimas, kurį labai lengva atpažinti kaip tam tikro laikotarpio interjerą.

Tačiau problema čia ne vien estetika.

Šios užuolaidos praktiškai neatlieka vienos iš svarbiausių savo funkcijų – nepakankamai apsaugo nuo saulės ir karščio.

Todėl vėliau buvo pasiūtos dar vienos blackout užuolaidos, kurios tiesiog pakabintos apačioje.

Ir staiga matai ne vien estetinę problemą.

Matai, kaip vienas ne iki galo apgalvotas sprendimas sukuria kitą sprendimą, kuris bando ištaisyti pirmąjį.

O tai, mano nuomone, yra labai svarbi pamoka.

Gerame projekte turėtume iš anksto galvoti ne tik:

„Kaip tai atrodys?“

Bet ir:

„Kaip tai veiks?“

Trendai viešbutyje gali būti pavojingi

Interjero pasaulyje labai lengva pasiduoti tam, kas tuo metu madinga.

Pamatai gražų sprendimą.

Jis visur.

Žurnaluose.

Viešbučiuose.

Restoranuose.

Instagram.

Ir atrodo – jeigu dabar taip daro visi, vadinasi, tai yra geras pasirinkimas.

Tačiau projektuojant viešbutį į tendencijas žiūrėčiau labai atsargiai.

Trendai turi datą.

Ir kartais labai konkrečią.

Jeigu prieš 15 metų viešbutyje buvo atliktas remontas ir tuomet buvo pasirinktos tuo metu populiarios užuolaidos, baldai, šviestuvai ar sienų dekoras, šiandien visas tas komplektas labai aiškiai pasako, kada buvo priimti tie sprendimai.

Tai nėra blogai.

Blogai yra tada, kai interjeras buvo sukurtas tik pagal tuo metu buvusią madą, o ne pagal ilgalaikę erdvės koncepciją.

Receptionas – dar vienas geras pavyzdys

Receptiono erdvėje matau užuolaidas su lambrikenais ir kutais, klasikinius krištolinius šviestuvus.

Kai kurie jų nuo laiko jau atrodo taip, kad, tiesą sakant, galėtų labai sėkmingai atsirasti siaubo filme. :)

Ir čia vėl noriu pabrėžti:

problema nėra klasika.

Problema nėra kutai.

Problema nėra krištolas.

Problema nėra lambrikenas.

Problema atsiranda tada, kai visi šie elementai buvo pasirinkti vienu metu, vienai madai, vienam laikotarpiui ir po to tiesiog palikti gyventi savo gyvenimą.

Klasikinis interjeras gali būti aktualus dešimtmečius.

Tačiau tam reikia ne aklai kopijuoti klasikos, o suprasti proporcijas, medžiagas, kokybę ir tai, kaip skirtingi elementai gyvens kartu ilgą laiką.

Vaikų erdvė taip pat prasideda ne nuo žaislų

Viešbutyje yra vaikų kambarys.

Jame – daugybė žaislų.

Spalvinga, graži erdvė, kuri iš pirmo žvilgsnio turėtų būti skirta vaikams.

Tačiau mūsų dukrai, kuriai dar nėra dvejų metų, į ją įeiti negalima.

Taisyklė – vaikai tik nuo 4 metų.

Ir čia man kilo labai paprastas klausimas:

kam tada skirta ši erdvė?

Nes realybėje daug keturmečių ir vyresnių vaikų šiandien mieliau renkasi baseiną, o dar dažniau – telefoną.

O mažesni vaikai, kuriems tokia žaidimų erdvė iš tiesų būtų labai reikalinga, lieka už durų.

Ir tai vėl nėra tik apie vieną taisyklę.

Tai apie tai, ar kuriant erdvę buvo iš tikrųjų pagalvota apie žmogų, kuris ja naudosis.

Geras viešbučio interjeras prasideda nuo klausimų

Kai ADmajoje dirbame su viešbučių projektais, mes nesustojame ties klausimu:

„Kokias užuolaidas čia gražiausia pakabinti?“

Mes einame gerokai giliau.

Kiek žmonių naudosis erdve?

Koks bus jos intensyvumas?

Kiek natūralios šviesos patenka į patalpą?

Ar audinys turi būti nedegus?

Kaip jis bus prižiūrimas?

Kaip dažnai bus naudojamos užuolaidos?

Koks bus lango dydis?

Ar reikalingas elektrinis valdymas?

Kaip audinys atrodys po kelių metų?

Kaip sprendimas susijungs su baldais, apšvietimu, sienomis ir viso viešbučio koncepcija?

Ir tik tada ieškome konkretaus sprendimo.

Dideliuose projektuose net audinys kuriamas pagal projektą

Man viena įdomiausių mūsų darbo dalių yra tai, kad didesniuose projektuose kartais galime nueiti iki labai smulkių detalių.

Jeigu nerandame tinkamo paruošto audinio, mūsų audinių gamintojai gali specialiai išausti mažus audinio pavyzdžius pagal konkrečią projekto spalvą, naudodami RAL spalvų paletės kodus.

Tai reiškia, kad nebandome priderinti projekto prie to, ką turime.

Kartais audinys pritaikomas pačiam projektui.

Dideliuose viešbučių projektuose taip pat labai svarbūs audinių techniniai reikalavimai.

Pavyzdžiui, naudojami nedegūs audiniai, kuriems gamintojai suteikia reikalingus sertifikatus.

Tai nėra ta interjero dalis, kurią matys svečias.

Tačiau būtent tokios detalės ir parodo profesionaliai suplanuotą projektą.

Ir čia atsiranda didelis skirtumas

Galima sukurti gražų viešbutį.

Galima sukurti labai gražų viešbutį.

Ir galima sukurti viešbutį, kurio interjeras gerai veiks po dešimties metų.

Tai nėra tas pats.

Trečiuoju atveju reikia galvoti ne tik apie spalvas ir formas.

Reikia galvoti apie:

medžiagas, eksploataciją, saugumą, priežiūrą, ilgaamžiškumą, funkcionalumą, žmonių elgesį ir galimybę interjerą atnaujinti ateityje.

Būtent dėl to ADmajoje projektuodami viešbučius į kiekvieną detalę žiūrime daug giliau.

Kartais užuolaida yra tiesiog užuolaida.

O kartais ji yra kelių mėnesių darbo rezultatas: nuo spalvos parinkimo ir audinio bandymo iki techninių reikalavimų, sertifikatų, karnizo, valdymo ir galutinio pasiuvimo.

Viešbučio interjeras turi tarnauti ne vienai nuotraukai

Man atrodo, kad viešbučių interjeras yra viena sudėtingiausių interjero sričių.

Namuose gali sukurti interjerą sau.

Gali pasirinkti tai, kas patinka šiandien.

Jeigu po penkerių metų nuomonė pasikeis – pakeisi.

Viešbutyje viskas kitaip.

Ten sprendimai turi atlaikyti:

daug žmonių, daug metų, skirtingus skonius, skirtingus poreikius ir labai intensyvų naudojimą.

Todėl čia dar svarbiau rinktis ne tai, kas šiandien gražiausia Instagram, o tai, kas turi ilgalaikę vertę.

Kartais problema yra ne vien interjeras

Šioje kelionėje mane nuvylė ne tik senstelėję interjero sprendimai.

Labiausiai nuvylė jausmas, kad dalis darbuotojų tiesiog atlieka savo funkciją.

Ir viskas.

Nėra to papildomo žingsnio.

Nėra noro pagalvoti:

„O kaip aš galėčiau padaryti šio svečio viešnagę geresnę?“

Man atrodo, kad tai labai panašu į interjerą.

Galima padaryti tai, kas parašyta plane.

Galima atlikti savo funkciją.

Bet geras rezultatas atsiranda tada, kai kažkas pagalvoja vienu žingsniu toliau.

Gal todėl vis labiau tikiu ne tendencijomis, o sprendimais

Tendencija gali būti graži.

Labai graži.

Bet ji turi datą.

O geras sprendimas turi priežastį.

Jeigu renkamės audinį, turime žinoti, kodėl būtent tokį.

Jeigu renkamės šviestuvą, turime suprasti, kaip jis atrodys ne tik šiandien, bet ir po dešimties metų.

Jeigu projektuojame viešbutį, turime galvoti ne tik apie tai, kaip jis atrodys atidarymo dieną.

Turime galvoti apie dešimtmetį po atidarymo.

Apie penkiolika metų.

Apie žmones, kurie čia gyvens.

Apie tai, kaip medžiagos dėvėsis.

Kaip keisis jų poreikiai.

Ir kaip interjerą bus galima atnaujinti negriaunant visko nuo nulio.

Man atrodo, kad geras interjeras neturėtų išduoti savo amžiaus

Jis gali turėti charakterį.

Gali turėti istoriją.

Gali būti klasikinis.

Gali būti modernus.

Gali būti net labai drąsus.

Bet jis neturėtų po kelių metų atrodyti taip, lyg būtų užstrigęs viename konkrečiame Pinterest aplanke.

Ir turbūt būtent tai šioje kelionėje man labiausiai įsiminė.

Ne tai, kad viešbutis man patiko ar nepatiko.

O tai, kaip labai aiškiai interjeras parodo, kada buvo priimti sprendimai ir ar po jų dar buvo galvojama į priekį.

Gal todėl šiandien dar labiau tikiu tuo, ką savo darbe visada sakome klientams:

nesirinkite interjero vien todėl, kad jis gražus šiandien.

Rinkitės sprendimus, kurie turi prasmę ir tada, kai šiandieninė mada jau bus pasikeitusi.

Nes geras interjeras neturėtų būti madingas.

Jis turėtų būti teisingas.

O mes?

Aplankėme, pabandėme „all inclusive“ ir galiu drąsiai pasakyti – pirmas ir paskutinis kartas. 😄

Bet apie tai, kodėl, gal jau būtų atskira istorija.