Rasose daugiausia pasako ne paminklai, o tvorelės

Artėja Vėlinės. Rasos vėl prisipildys žvakių, žmonių ir šurmulio.

Aš ten mėgstu vaikščioti ne per šventes, o paprastą rudens dieną. Kai tylu ir po kojom šlapi lapai.

Ir žiūriu ne į didelius paminklus. Žiūriu į ketaus tvoreles. Surūdijusios, pakrypusios, kai kurios su tokiais smulkiais raštais, kokių šiandien niekas nebeliejtų. Kažkas kažkada jas užsakė, rinkosi raštą, mokėjo pinigus. Kažkam tai buvo svarbu.

Paskui užrašai. Lenkiškai, rusiškai, lietuviškai, kartais vokiškai. Raidės nusitrynusios iki pusės, kai kurių pavardžių jau nebeperskaitysi.

Sendaikčių turguje už tokią rūdį ir patiną žmonės moka papildomai. Čia ji tiesiog yra. Niekas jos neparduoda ir niekas neperka.

Per Vėlines visi neša naujas žvakes ant prižiūrėtų kapų. Ir gerai. Bet gal verta vieną uždegti ir ten, kur jau niekas nebeateina? Vardo neįskaitysi, bet žmogus juk buvo.

Nesupraskite neteisingai, man ne liūdna. Tiesiog tai ta miesto pusė, pro kurią dauguma praeina.