
Vienas dažniausių sakinių, kuriuos girdžiu iš verslo savininkų, skamba beveik visada vienodai: „Pas mane žmonės nepriima sprendimų.“
Toliau seka paaiškinimas. Laukia. Klausia. Derina. Bijo suklysti. Net tada, kai atsakymas atrodo akivaizdus. Ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad problema yra komandoje — trūksta iniciatyvos, atsakomybės, lyderystės.
Tačiau labai dažnai problema atsirado gerokai anksčiau. Ir ją sukūrė ne darbuotojai. Ją sukūrė pati organizacija.
Kai įmonė maža, vadovas priima beveik visus sprendimus. Tai normalu. Reikia greičio, lankstumo, mažiau diskusijų. Kol komandoje keli žmonės, toks modelis veikia puikiai.
Problema prasideda tada, kai verslas užauga. Vadovas ir toliau sprendžia beveik viską, tik klausimų tampa dešimt kartų daugiau. Natūralu, kad darbuotojai pradeda laukti. Jeigu kiekvieną kartą vis tiek reikia patvirtinimo, kam apskritai spręsti pačiam?
Žmogus labai greitai perpranta tikrąsias organizacijos taisykles. Ne tas, kurios surašytos pareiginiuose nuostatuose, o tas, pagal kurias iš tikrųjų gyvenama. Priėmė sprendimą — buvo pataisytas, tad kitą kartą klausia. Pasiūlė idėją — išgirdo „taip neveiks“, tad kitą kartą patyli. Nukrypo nuo įprasto sprendimo — teko ilgai aiškintis, tad renkasi saugiausią kelią: nieko nespręsti, palaukti vadovo.
Taip gimsta organizacija, kurioje visi užsiėmę, bet beveik niekas neprisiima atsakomybės. Vadovas pradeda pykti. Komanda pradeda bijoti. Abi pusės įsitikinusios, kad problema yra kitoje pusėje. Iš tikrųjų abi tiesiog prisitaikė prie tos pačios sistemos. Tai ta pati priežastis, dėl kurios vadovo stiprybė ilgainiui tampa didžiausiu verslo stabdžiu.
Kad tai ne smulkmena, rodo ir skaičiai: Gallup tyrimų duomenimis, apie 70 % komandos įsitraukimo skirtumų paaiškina būtent vadovas, o ne patys darbuotojai.
Dažnai savininkai sako, kad jiems reikia stipresnių žmonių. Kartais tikrai reikia. Bet net labai stiprus darbuotojas ilgainiui prisitaiko prie kultūros. Jeigu viską sprendžia vadovas, net iniciatyviausi pradeda taupyti energiją — supranta, kad galutinis atsakymas vis tiek priklauso ne nuo jų.
Todėl pirmas klausimas neturėtų būti „kodėl darbuotojai nepriima sprendimų“. Pirmas klausimas — ar jie apskritai turi teisę juos priimti. Ne teoriškai. Praktiškai.
Antra dažna problema — neaiškūs lūkesčiai. Vadovas galvoja, kad žmonės patys supras. Žmonės galvoja, kad geriau paklausti. Abi pusės nusivilia. Todėl atsakomybė turi būti apibrėžta labai konkrečiai. Ne „būk atsakingas už klientus“, o:
Kokius sprendimus gali priimti be papildomo derinimo? Konkrečios sumos, nuolaidų ribos, terminai.
Kada privalu informuoti? Ne klausti leidimo — tiesiog pranešti, kad sprendimas priimtas.
Kada reikia pasitarti? Situacijos, kuriose kaina už klaidą per didelė.
Kokie rezultatai laikomi gerais? Be to net teisingas sprendimas atrodys ginčytinas.
Kai šios ribos aiškios, žmonėms daug lengviau veikti savarankiškai. Tai nėra kontrolės atsisakymas. Tai kontrolės perkėlimas iš žmogaus į sistemą.
Dar viena klaida — noras apsaugoti komandą nuo klaidų. Vadovas mato problemą anksčiau, žino, kaip ją spręsti, todėl įsikiša. Tą akimirką atrodo, kad sutaupė laiko. Iš tikrųjų atėmė galimybę išmokti. Po metų tas pats žmogus ateis su tuo pačiu klausimu — ne todėl, kad negalėjo išmokti, o todėl, kad niekada negavo progos.
Jeigu nori, kad komanda spręstų, teks susitaikyti: dalis sprendimų bus kitokie, nei priimtum pats, o dalis bus tiesiog neteisingi. Tai ne sistemos klaida, o mokymosi kaina. Svarbu tik viena — kad klaidos būtų matomos, aptariamos ir netaptų pasikartojančiu modeliu.
Labai padeda vienas paprastas principas. Jeigu kliento klausimą gali išspręsti projektų vadovas — tegul sprendžia jis. Jeigu kainos ribas gali įvertinti pardavėjas — tegul sprendžia jis. Jeigu tiekimo problemą gali išspręsti pirkimai — jiems nereikia papildomo leidimo. Vadovas įsitraukia tik tada, kai sprendimas išeina už sutartų ribų. Būtent tada jo patirtis kuria didžiausią vertę, o ne kasdienėse smulkmenose.
Kai darbuotojai pradeda spręsti daugiau, keičiasi ne tik jų elgesys. Keičiasi viso verslo greitis. Trumpėja reakcijos laikas. Mažėja laukimo. Vadovas pagaliau gauna laiko galvoti apie verslą, o ne tik gesinti kasdienius klausimus. Ir tada paaiškėja įdomus dalykas: žmonės dažnai yra kur kas stipresni, nei apie juos galvojai. Jiems tiesiog reikėjo erdvės.
Jeigu šiandien matai, kad komanda nuolat laukia tavo nurodymų, priežasties ieškok ne žmonėse. Pirmiausia pasižiūrėk į sistemą, kuri juos išmokė laukti. Delegavimas prasideda ne nuo užduočių sąrašo, o nuo aiškių atsakomybės ribų.
Jei nori įvertinti, kodėl tavo komandoje atsakomybė vis dar koncentruojasi pas vadovą, parašyk. Kartu galime išsiaiškinti, kur organizacija stabdo save ir nuo ko pradėti, kad tai pasikeistų.
Written by
Follow Justas to see new posts in your feed, on your phone or by email.
More from
Justas Razmus →Pirmas mėnuo su išoriniu partneriu: nuo ko prasideda darbas?
Nusprendei dirbti su išoriniu partneriu. Sutartis pasirašyta, pirmas susitikimas suplanuotas. Dabar kyla klausimas, nuo ko viskas prasidės. Gal partneris iš karto pasakys, ką keisti? O gal pirmiausia teks daug pasakoti apie savo įmonę? Šiame straipsnyje papasakosiu, kaip atrodo…
Pirmos 30 dienų su nauju klientu: kaip jas suplanuoti?
Klientas pasirašė sutartį ir sumokėjo pirmą sąskaitą. Pardavėjas atsikvepia ir ieško kito kliento. Darbą perima kitas žmogus, kuris apie klientą žino nedaug. Po savaitės klientas skambina tau ir klausia, kas vyksta. Tokią situaciją pažįsta daug savininkų. Vis dėlto retas…
Kaip nustatyti kredito limitą ir mokėjimo atidėjimą klientui?
Naujas klientas nori didelio užsakymo ir prašo 60 dienų atidėjimo. Tu džiaugiesi užsakymu ir sutinki. Po dviejų mėnesių klientas prašo dar vienos siuntos, nors už pirmą dar nesumokėjo. Atsisakyti nedrąsu, nes bijai jį prarasti. Taip tavo pinigai pamažu atsiduria kliento…