Kodėl mano interjeruose susitinka šiaurietiškas ir pietietiškas požiūris į dizainą

Kodėl mano interjeruose susitinka šiaurietiškas ir pietietiškas požiūris į dizainą?

Galbūt todėl, kad ir pati jaučiuosi esanti kažkur tarp šių dviejų pasaulių. Mane traukia šiaurietiška ramybė, santūrumas ir pagarba medžiagoms, bet kartu labai artima pietietiška šviesa, šiluma ir gyvenimo džiaugsmas. Šis derinys natūraliai persikelia ir į mano kuriamus interjerus, ir į tapybą.

Manęs dažnai klausia, kokio stiliaus interjerus kuriu.

Ilgą laiką bandžiau rasti vieną tikslų atsakymą. Skandinaviškas? Prancūziškas? Modernus? Minimalistinis?

Šiandien suprantu, kad įdomiausi interjerai retai telpa į vieną apibrėžimą.

Man atrodo, kad pirmiausia interjero charakterį nulemia pastato architektūra. Tik tada ateina laikas kalbėti apie stilių.

Man labai artimas šiuolaikinis architektūrinis minimalizmas. Vertinu aiškią erdvės struktūrą, proporcijas, natūralią šviesą ir sprendimus, kurie turi prasmę. Man svarbu, kad interjero dizainas padėtų sumažinti vizualinį triukšmą, o namuose žmogus jaustų ramybę.

Tačiau vien architektūrinio tikslumo man neužtenka. Jeigu interjere lieka tik funkcija ir geometrija, jis kartais tampa pernelyg šaltas – tvarkingas, bet be emocijos.

Todėl mane visada traukė prancūziška interjero kultūra. Ne dėl puošnumo, o dėl gebėjimo sukurti eleganciją, kuri atrodo natūrali. Dėl pagarbos proporcijoms, medžiagoms, menui ir daiktams, kurie gražiai sensta.

Tačiau yra dar viena šalis, be kurios mano požiūris į interjero dizainą nebūtų toks, koks yra šiandien.

Tai Ispanija.

Būtent Madride studijavau interjero dizainą. Ir, manau, didžiausia dovana, kurią ten gavau, buvo ne konkretūs projektavimo metodai.

Tai buvo požiūris į žmogų.

Ispanijoje supratau, kad interjeras nėra kuriamas tam, kad atrodytų tobulai. Jis kuriamas tam, kad kasdienybė jame būtų lengva ir natūrali.

Ten ypatingai svarbios natūralios medžiagos ir pojūčiai: šiltos spalvos, natūralaus medžio tekstūra, rankų darbo plytelės, pinti šviestuvai ir baldai, natūralūs audiniai ir šviesa, kuri visą dieną keičia erdvės nuotaiką.

Tačiau labiausiai mane sužavėjo pagarba žmogui. Ir pagarba jo kasdienybei.

Man artimi sprendimai, kurie ne tik atrodo gražiai, bet ir palengvina gyvenimą. Nemanau, kad gražus interjeras turėtų pareikalauti daugiau pastangų jį prižiūrėti. Todėl vengiu sprendimų, kurie kasdien tampa papildomu rūpesčiu – sudėtingų paviršių, nepraktiškų detalių ar sprendimų, kuriuos sunku prižiūrėti. Namai turėtų tarnauti žmogui, o ne žmogus – namams.

Man atrodo, kad būtent ten pradėjau kitaip suprasti žodį „komfortas“.

Šiandien jis man reiškia kur kas daugiau nei patogią sofą ar gerai suplanuotą virtuvę. Komfortas slypi šviesoje, kuri neerzina akių, paviršiuose, kuriuos malonu liesti, spalvose, kurios nevargina, natūraliose medžiagose, kurios su metais tampa tik gražesnės, ir sprendimuose, kurie leidžia daugiau laiko skirti gyvenimui, o ne nuolatinei namų priežiūrai.

Todėl šiandien jaučiu, kad mano interjeruose susitinka trys labai skirtingos kultūros.

Iš Šiaurės ateina aiškumas ir architektūrinė tvarka.

Iš Prancūzijos – subtili elegancija ir lengvumas.

Iš Ispanijos – šiluma, šviesa, natūralios medžiagos ir rūpestis žmogumi.

Tačiau nesiekiu atkartoti nė vienos iš jų. Man kur kas įdomiau ieškoti pusiausvyros – tokios, kurioje interjeras būtų šiuolaikiškas, bet ne šaltas, elegantiškas, bet ne demonstratyvus, minimalistiškas, bet ne sterilus.

Galbūt būtent šioje pusiausvyroje tarp šiaurietiško aiškumo ir pietietiškos gyvenimo pajautos gimsta interjerai, kurie geriausiai atspindi mano požiūrį į namus.

Julija Piekienė
Interjero dizainerė
julija.piekiene@gmail.com