Ką pirmiausia paimu į rankas sendaikčių turguje

Daug kas eina į turgų ieškoti kažko konkretaus. Aš beveik niekada.

Pirmiausia žiūriu į vietas, kur daiktą laikė kažkieno rankos. Nutrinta rankena, nusidėvėjęs kampas, blizganti vieta, kur metų metus gulėjo nykštys.

Tada apverčiu. Apačioje dažniausiai būna tai, kas įdomiausia. Gamyklos ženklas, data, kartais net vardas, išbraižytas peiliuku.

Seni raktai mane traukia labiausiai. Durų jau seniai nebėra, o raktas liko. Ir niekas nebežino, ką jis atrakindavo.

Dar knygos. Ne tiek pačios knygos, kiek tai, kas jose pamiršta. Troleibuso bilietėlis, receptas ant lapelio, laiškas be voko.

Naujas daiktas tau papasakoja, kas jį pagamino. Senas papasakoja, kas juo gyveno.

Gal todėl sendaikčių turgus man ne parduotuvė. Tai muziejus, kuriame eksponatus leidžiama paliesti.