Savaitės TOPikai #8

Visuomenės elitas perdėm veidmainiškas. Jis puikiai žino apie savo narių nuodėmes ir yra joms pakantus tol, kol jos lieka už uždarų durų. Tačiau vos jos tampa viešu skandalu, visi staiga atsigręžia į „nusidėjėlį“ ir ima jį viešai smerkti. O paskui nusisuka – ir toliau daro tą patį.

Rašytojas Theodore’as Dreiseris šią visuomenės ydą prieš daugiau nei šimtą metų įvardijo: „Moralė iš esmės skirta viešam vartojimui.“

Praėjus daugiau nei šimtmečiui, regis, niekas nepasikeitė.

Šią savaitę Lietuvos Bažnyčią sukrėtė pedofilijos skandalas, o aukų prievartavimas, kaip dabar aiškėja, truko dešimtmečius. Tai baisus smūgis kiekvienam tikinčiajam, kiekvienam, kuris šiais nervingais laikais tikėjime ieško ramybės ir atramos.

Bažnyčios vadovų reakcija – tiesiog apgailėtina ir veidmainiška. Nepasakyta nieko, kas galėtų nuraminti ir paneigti įspūdį apie „pakantumą savo narių nuodėmėms“. Ir nieko, kas parodytų ryžtą iš esmės tai keisti.

Man sunku patikėti, kad dešimtmečius trukę nusikaltimai galėjo likti visiškai nežinomi. Kunigai negyvena vakuume. Juos supa kiti dvasininkai, Bažnyčios darbuotojai, parapijiečiai, šeimos. Sunku patikėti, kad per tiek metų niekas nematė, negirdėjo ar bent neįtarė nederamo elgesio. Todėl klausimas yra ne tik, kas nusikalto, bet ir kas žinojo, ką žinojo ir kodėl tylėjo.

Kunigai juk ir patys eina išpažinties. Tad negaliu išvengti labai nepatogaus klausimo: kas vyksta, kai kunigas kitam kunigui išpažįsta seksualinį nusikaltimą prieš vaiką? Atgailauji, gauni išrišimą, o prisipažinimą užrakina absoliuti išpažinties paslaptis? Ir viskas?

Tačiau mane stiprina viena: aš aiškiai skiriu tikėjimą, Bibliją ir net pačią Bažnyčią nuo puolusių jos ganytojų. Jų nusikaltimai ir jų dangstymas negali paneigti tikėjimo. Bet tikėjimas taip pat negali tapti priedanga, saugančia nusikaltėlius nuo tiesos ir atsakomybės.

Nepotizmas politinėje darbo rinkoje

Žurnalistinis tyrimas šią savaitę pateikė ir kitą daug diskusijų sukėlusią istoriją – apie galimus socialdemokratų partijos narių ir su jais susijusių žmonių partinius įdarbinimus „Raudondvario dvare“. Tarp minimų žmonių – ir premjero žmona.

Sunku iš šalies nustatyti, kas darbą gavo dėl savo gebėjimų ir kompetencijos, o kas tik dėl partinių ar giminystės ryšių. Tačiau būtent todėl premjerui tenka pareiga pasiaiškinti. Ir ne tik dėl savo žmonos. Reikia aiškiai atsakyti ir dėl kitų aukšto rango partiečių bei jų artimųjų įdarbinimo. Dar svarbiau – pasakyti, ar tokia praktika jam atrodo derama.

Čia verta prisiminti, ką rašiau pradžioje: visuomenės elitas perdėm veidmainiškas. Jis puikiai žino apie savo narių nuodėmes ir yra joms pakantus tol, kol tai netampa viešu skandalu.

Partijos, ypač didžiosios, savųjų ryšius linkusios toleruoti, tačiau labai greitai atranda aukštus moralinius standartus, kai panaši istorija nutinka politiniams konkurentams. Konservatorių moralistai tuo ypač išsiskiria.

STT ne kartą tyrė ir analizavo nepotizmo, protekcionizmo bei interesų konfliktų rizikas valstybės tarnyboje ir savivaldybėse. Tai, kas dabar pateikiama kaip „skandalas“, Lietuvoje jau seniai yra paplitusi partinė praktika.

Todėl svarbiausia ne dar kartą pasimėtyti kaltinimais tarp partijų. Pats laikas viešai pasakyti: partinė priklausomybė ir giminystės ryšiai negali būti pranašumas gaunant darbą, kurį apmoka mokesčių mokėtojai.

Ir po šių žodžių turi sekti realūs pokyčiai. Vienas iš jų – bent 10 proc. sumažinti valstybės biurokratinį aparatą ir kartu užtikrinti, kad likusios darbo vietos atitektų pagal kompetenciją, o ne partinę priklausomybę ar giminystę.