1. Kaip pritraukti talentus į Lietuvą?
Vilniaus miesto savivaldybėje vyko įdomi konferencija apie talentų pritraukimą į Lietuvą, kurią organizavo komiteto „Vilnius gali“ pavaduotojas ir Tarybos narys Antanas Zabulis.
Vieną įdomiausių pranešimų pristatė Mykolas Katkus, panaudojęs „Repsense“ platformos duomenis apie Lietuvos matomumą pasaulio žiniasklaidoje.
Per pastaruosius 12 mėnesių Lietuva tarptautinėje informacinėje erdvėje 53 proc. atvejų minima neigiamame kontekste, 27 proc. – neutraliame ir tik 19 proc. – teigiamame. Pagal šį rodiklį Lietuva yra prasčiausiai vertinama iš trijų Baltijos valstybių, nors saugumo situacija regione yra panaši. Be to, Lietuva net neturi tiesioginės sienos su Rusija, skirtingai nei Latvija, Estija ar Suomija.
Dar įdomiau tai, kad Lietuva jau 13 mėnesių iš eilės nepatenka į teigiamo informacinio konteksto zoną. Didžioji dalis tarptautinio dėmesio siejama su saugumu, karu, NATO rytiniu flangu, dronais, šnipinėjimu ir kitomis grėsmėmis.
Šiandien Lietuva pasaulio informacinėje erdvėje dažniausiai matoma kaip grėsmių pasienis (The Threatened Frontier).
Tokį Lietuvos įvaizdį pasaulyje formuojame mes patys – politikai, valdžia ir žiniasklaida.
Jei norime pritraukti talentus, investicijas ir kurti stipresnį Lietuvos įvaizdį, neužtenka būti matomiems. Svarbu, kokiame kontekste esame matomi.
2. Konferencija „Lietuvos Paukščių takas“ – kas yra Lietuva?
Seimo nario Giedriaus Drukteinio organizuotoje konferencijoje „Lietuvos Paukščių takas“ buvo kalbama apie Lietuvos tapatybę, jos ribas ir ryšius su pasauliu.
Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas pranešime „Lietuvos virsmas erdvėje ir laike“ kvietė pažvelgti į Lietuvą platesniame istoriniame kontekste. Jo vertinimu, šiandien kuriame jau ketvirtąją Lietuvą – etapą, prasidėjusį 2004 metais, Lietuvai tapus Europos Sąjungos ir NATO nare.
Mykolo Romerio universiteto docentė Barbara Stankiewicz nagrinėjo klausimą, kiek lenkiškumas yra neatsiejamas nuo Lietuvos kultūrinės ir istorinės raidos.
Ypatingo dėmesio vertas ir pats projektas „Lietuvos Paukščių takas“. Giedrius Drukteinis su bendraminčiais surinko įspūdingą sąrašą pasaulyje žinomų žmonių, kurių šaknys, veikla ar gyvenimo istorijos vienaip ar kitaip susijusios su Lietuva – nuo Adomo Mickevičiaus, Česlovo Milošo ir Marijos Gimbutienės iki Bobo Dylano, Boriso Johnsono ar Michaelo Bloombergo.
Iš pirmo žvilgsnio tema atrodo paprasta. Tačiau kuo giliau giliniesi, tuo sudėtingesni klausimai kyla. Kas yra lietuvis? Ar tai kilmė, kalba, kultūra, pilietybė, politinis apsisprendimas, istorinė atmintis, o gal ryšys su Lietuvos valstybe?
Mykolas Romeris save laikė lietuviu pagal politinį apsisprendimą. Česlovas Milošas savo ryšį su Lietuva grindė kultūrine tapatybe. Adomas Mickevičius priklauso ir lietuvių, ir lenkų istoriniam pasakojimui. Tokie pavyzdžiai primena, kad Lietuvos istorija visada buvo platesnė už vieną kalbą, vieną tautybę ar vieną valstybės sieną.
Galbūt didžiausia šio projekto vertė yra ne pats sąrašas, o diskusija, kurią jis skatina.
3. Vilties švyturys.
Šią savaitę man asmeniškai svarbiausias TOPikas.
Mano brolis jau penkis mėnesius yra reabilitacijos centre „Vilties švyturys“ Kėdainių rajone. Didelė pagarba Albertui Lučūnui ir visai centro komandai už jų darbą.
Tai unikali vieta, kur žmonės bando pakilti nuo dugno ir vėl atrasti viltį. Čia mokomasi įveikti įvairias priklausomybes, o gal tiksliau – išmokti su jomis gyventi taip, kad jos nebevaldytų tavo gyvenimo.
Po penkių mėnesių reabilitacijos brolis perėjo į antrąjį programos etapą, ir pirmą kartą buvo galima jį aplankyti.
Svarbiausias šios savaitės TOPikas man buvo ne paskaitos, konferencijos ar statistika, o vienas brolio sakinys:
„To Arvydo jau nebėra...“
Dar laukia ilgas kelias. Tačiau suvokimas, kad gali pasikeisti ir keisti savo gyvenimą, yra didžiausia dovana pačiam žmogui ir jo artimiesiems.
