
Pavojingiausia versle nėra klaidinga kryptis. Pavojingiausia yra būti tikram, kad kryptį turi.
Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo tvarkoje. Pardavimai vyksta. Komanda dirba. Klientų netrūksta. Sprendimai priimami kasdien, kalendorius pilnas, savaitės pralekia nepastebimai. Ir vieną dieną pagauni save galvojant: ar mes iš tikrųjų judame ten, kur norime? Tai nėra abejonė savimi. Tai ženklas, kad verslas pasiekė etapą, kuriame vien tavo intuicijos nebeužtenka.
Mažoje įmonėje kryptį diktuoja pats savininkas. Jis mato visas detales, kalbasi su klientais, žino, kas vyksta pardavimuose, mato finansus ir sprendimus priima per kelias minutes. To visiškai pakanka.
Bet verslui augant matematika pasikeičia. Sprendimų daugėja. Galimybių daugėja. Rizikų daugėja. Ir staiga nebeužtenka nuspręsti, ką daryti — daug svarbiau tampa nuspręsti, ko nedaryti. Būtent čia daugelis verslų pradeda tyliai prarasti kryptį. Ne todėl, kad vadovas nemoka planuoti, o todėl, kad organizacija pradeda reaguoti į aplinkybes, o ne pati jas kurti.
Vieną savaitę visas dėmesys skiriamas naujam produktui. Kitą atsiranda stambus klientas ir planai pasikeičia. Trečią konkurentas paleidžia akciją. Ketvirtą nusprendžiama investuoti į naują rinką. Iš šalies tai atrodo kaip lankstumas. Praktikoje tai dažnai tėra nuolatinis blaškymasis.
Kryptis dingsta ne per naktį. Ji nusitrina pamažu, ir dažniausiai tai matyti iš tokių ženklų:
Darome labai daug, bet atrodo, kad stovime vietoje. Pastangų kiekis nemažėja, o rezultatas nebeauga proporcingai.
Prioritetai keičiasi greičiau, nei spėjami įgyvendinti. Vieni projektai pradedami, kiti tyliai numiršta, treti niekada nepasiekia pabaigos.
Komanda nebežino, kas šiandien svarbiausia. Vieną dieną svarbiausia augimas, kitą — pelningumas, trečią — klientų skaičius.
Viskas grįžta pas tave. Žmonės neša sprendimus vadovui ne todėl, kad negali nuspręsti, o todėl, kad neturi orientyro.
Nuolat skubame. Laiko pagalvoti apie strategiją nėra — nes visas laikas atiduodamas tam, kas šiandien dega.
Blogiausia tai, kad niekas nepadarė akivaizdžios klaidos. Tiesiog nebeliko vienos bendros krypties.
Kai aiškios strateginės krypties nėra, sprendimai pradeda remtis emocijomis. Po gero mėnesio atsiranda drąsos plėstis. Po blogesnio norisi viską stabdyti. Po sėkmingo susitikimo gimsta nauja idėja. Po nesėkmingo projekto nusprendžiama daugiau niekada to nebedaryti.
Verslas negali vienu metu būti pigiausias rinkoje ir išskirtinės kokybės. Negali vienodai gerai aptarnauti visų klientų. Negali tolygiai investuoti į visas galimybes. Anksčiau ar vėliau tenka rinktis — ir kuo ilgiau tas pasirinkimas atidedamas, tuo daugiau energijos iššvaistoma.
Kad tai nėra vien lietuviška problema, rodo ir tyrimai. MIT Sloan Management Review paskelbtame Donald Sull tyrime, apėmusiame 124 organizacijas, tik 28 % už strategijos įgyvendinimą atsakingų vadovų sugebėjo išvardyti tris savo įmonės strateginius prioritetus. Ne todėl, kad jie blogi vadovai — todėl, kad prioritetų iš tikrųjų nebuvo išgryninta.
Daugelis galvoja, kad strategija — tai popierius: parašomas, padedamas į stalčių, kartą per metus prisimenamas. Iš tikrųjų strategija yra filtras, per kurį turi pereiti kiekvienas svarbesnis sprendimas:
Ar šitas klientas mus artina prie tikslo?
Ar ši investicija kuria ilgalaikę vertę?
Ar šis produktas stiprina mūsų poziciją?
Ar ši galimybė verta mūsų laiko?
Jeigu į šiuos klausimus nėra aiškaus atsakymo, sprendimus priimi vedamas situacijos, o ne krypties. Apie tai, kodėl net ir geri atskiri sprendimai nesudeda gero rezultato, plačiau rašiau straipsnyje „Kodėl geri kasdieniai sprendimai negarantuoja sėkmingo verslo?“.
Aiški strategija reikalinga ne tam, kad vadovas turėtų planą. Ji reikalinga tam, kad visa organizacija galėtų priimti geresnius sprendimus be vadovo. Kai kryptis aiški, lengviau atsisakyti netinkamų projektų, lengviau nuspręsti, kur investuoti, lengviau pasirinkti klientus ir lengviau pasakyti „ne“. Būtent tas „ne“ dažnai sukuria didžiausią vertę, nes kiekvienas „taip“ kažkam kitam reiškia mažiau laiko tam, kas iš tiesų svarbu.
Jeigu šiandien verslas nuolat užsiėmęs, bet vis sunkiau atsakyti, kur jis bus po trejų metų, problema greičiausiai nėra augimo tempas. Problema ta, kad kasdieniai sprendimai nebeveda viena kryptimi. Verslas gali augti ir tuo pačiu metu tolti nuo savo tikslų — ir tai prasideda ne nuo vieno blogo sprendimo, o nuo daugybės gerų, kurie nebeturi bendros logikos.
Jei skaitydamas atpažinai savo situaciją, parašyk. Verslo konsultacijos šiuo atveju nereiškia storo strateginio plano — kartais užtenka kelių klausimų iš šalies, kad paaiškėtų, kur iš tiesų prarandamas fokusas. Dirbu su augančių Lietuvos įmonių savininkais, dažniausiai Klaipėdoje ir nuotoliu, ir kartu galime pasižiūrėti, ar tavo verslas šiandien juda aiškia kryptimi, ar tiesiog labai greitai juda pirmyn.

Written by
Follow Justas to see new posts in your feed, on your phone or by email.
More from
Justas Razmus →Pirmas mėnuo su išoriniu partneriu: nuo ko prasideda darbas?
Nusprendei dirbti su išoriniu partneriu. Sutartis pasirašyta, pirmas susitikimas suplanuotas. Dabar kyla klausimas, nuo ko viskas prasidės. Gal partneris iš karto pasakys, ką keisti? O gal pirmiausia teks daug pasakoti apie savo įmonę? Šiame straipsnyje papasakosiu, kaip atrodo…
Pirmos 30 dienų su nauju klientu: kaip jas suplanuoti?
Klientas pasirašė sutartį ir sumokėjo pirmą sąskaitą. Pardavėjas atsikvepia ir ieško kito kliento. Darbą perima kitas žmogus, kuris apie klientą žino nedaug. Po savaitės klientas skambina tau ir klausia, kas vyksta. Tokią situaciją pažįsta daug savininkų. Vis dėlto retas…
Kaip nustatyti kredito limitą ir mokėjimo atidėjimą klientui?
Naujas klientas nori didelio užsakymo ir prašo 60 dienų atidėjimo. Tu džiaugiesi užsakymu ir sutinki. Po dviejų mėnesių klientas prašo dar vienos siuntos, nors už pirmą dar nesumokėjo. Atsisakyti nedrąsu, nes bijai jį prarasti. Taip tavo pinigai pamažu atsiduria kliento…