Niūri cukinija

Aš labai daug ko noriu.

Noriu kurti gražius interjerus. Daugiau tapyti. Rašyti. Keliauti. Susitikti su įdomiais žmonėmis. Mokytis naujų dalykų. Gerai uždirbti. Gražiai gyventi. Mylėti. Turėti laiko šeimai, draugams ir sau.

Noriu pagyventi Paryžiuje. Ir Barselonoje. Dar Romoje. Prie Komo ežero irgi norėčiau. Bet savo Palangos ir jūros atsisakyti visai neketinu.

Ir dar nuolat ką nors sugalvoju.

Kartais atrodo, kad vienam gyvenimui mano norų tiesiog per daug.

Kai net poilsis turi būti naudingas

Gal todėl taip lengvai pradedu skubėti. Norisi viską suspėti. O kuo vyresnė tampu, tuo aiškiau jaučiu, kad laikas nėra begalinis.

Tada net laisvas vakaras kartais atrodo kaip neišnaudota galimybė.

Galėjau nutapyti paveikslą. Parašyti tekstą. Pabaigti dar vieną darbą. Nueiti į parodą. Perskaityti ką nors įdomaus.

Ar bent jau gerai pailsėti, kad rytoj turėčiau daugiau energijos.

Net poilsis kažkodėl turi būti naudingas.

Susipažinkite – mano niūri cukinija

Ir čia atsiranda mano niūri cukinija.

Tai ta mano dalis, kuri kartais nenori nieko.

Ji nenori tobulėti. Nenori būti produktyvi. Nenori kiekvienos idėjos paversti projektu. Jai nerūpi asmeninis prekės ženklas, įvaizdis, rezultatai ar tai, ar jos laikas praleistas prasmingai.

Ji gali pusę vakaro užsiimti visiška nesąmone. Per ilgai gerti kavą. Žiūrėti filmą, kurį rytoj pamirš. Sugalvoti ką nors ir niekada to neįgyvendinti. Ar tiesiog nieko neveikti.

Kartais ji dar verkia.

Ne visada dėl ko nors labai svarbaus. Kartais jai tiesiog liūdna. Ji gali savęs pagailėti, paverkti dėl kokios nors nesamonės, neišsipildžiusių norų ar tiesiog dėl to, kad tą dieną visko buvo per daug.

Niūriai cukinijai visiškai nesvarbu, ar ji išnaudoja savo potencialą.

Kartais ji tiesiog sėdi ir nieko nenori.

Paskui išgeria kavos ir prisimena, kad gyvenimas yra stebėtinai gražus.

O tada grįžta veikli ir ambicinga Julija – su naujomis idėjomis, planais ir noru viską daryti iš karto.

Ir, tiesą sakant, man patinka jos abi.

Ir tai yra gyvenimas

Neseniai pagalvojau: mėnuo, per kurį neįvyko nieko ypatingo, juk niekur nedingo. Aš jį gyvenau.

Vakaras, kurį praleidau visiškai beprasmiškai, irgi nebuvo prarastas.

Jis buvo mano gyvenimas.

Gal man ir nereikia suspėti tapti visomis savo versijomis. Vienos iš jų gali gyventi daugelį metų. Kitai gal užteks vienos vasaros, vieno paveikslo, vienos kelionės ar vienos keistos idėjos.

O kartais galiu būti tiesiog niūri cukinija.

Nes jeigu kartais ja nepavirsčiau, tikriausiai pavargčiau nuo savo veikliosios ir ambicingosios Julijos.

Ir kas žino – gal net mano interjerai nustotų būti tokie ramūs ir elegantiški.