Evelinos užrašai #9 - Lisabonos kalneliai su vaiku

Su šeima savaitei išvykome į Lisaboną. Į miestą, į kurį turėjome skristi kitą dieną po to, kai sužinojome, jog laukiamės Holly. Tada gydytoja keliauti neleido, tad planus teko atidėti. Praėjus daugiau nei dvejiems metams nusprendėme juos pagaliau įgyvendinti.

Portugalija mane visada viliojo skaniu maistu, spalvomis, gražia aplinka ir saule. Bent jau tokie prisiminimai likę iš mūsų medaus mėnesio Faro mieste.

Tik šį kartą Lisabona pasitiko kiek kitaip, nei įsivaizdavome.

Kai atostogų apartamentai pasirodo visai ne tokie

Apartamentai, kuriuose planavome praleisti visą savaitę, buvo be langų. Tiksliau, vietoj jų – plėvelės su langų vaizdais. Terasa pasirodė esanti tarsi kalne iškastas mažas balkonėlis, į kurį beveik nepatenka šviesa. Ten net nesinorėjo kišti nosies.

Patys apartamentai buvo tvarkingi, bet šalti ir, mano akimis, tikrai nepritaikyti atostogoms su mažu vaiku. Kitaip tariant, prašovėme.

Po ilgų diskusijų ir prašymų pakeisti apartamentus nieko nelaimėjome, tad teko likti ten, kur esame.

Ir žinote, ką supratau? Kad net ir nelabai jaukiuose apartamentuose galima susikurti visai mielą aplinką. Perstumdėme baldus, pasiskirstėme erdves, pasigaminome skanaus maisto, įsijungėme serialą „Draugai“ ir kažkaip viskas tapo geriau.

Galbūt čia suveikė ir mano profesinis įprotis – net ir atostogaudama negaliu nežiūrėti, kaip išdėstyti baldai, kaip panaudota erdvė ir ką būtų galima pakeisti, kad joje būtų maloniau būti. Nors šį kartą, tiesą sakant, norėjosi tiesiog turėti normalius langus. :D

Visada žavėjausi pietietišku gyvenimo būdu, kai žmonės valgo, bendrauja ir gyvena prie pat gatvės, visiškai nesureikšmindami praeivių žvilgsnių. Kadangi mūsų apartamentuose buvo plačios durys tiesiai į gatvę, o langų nebuvo, pagaliau galėjome išbandyti šį gyvenimo būdą ir patys.

Tiesa, nesitikėjau, kad aš būsiu ta, kuri sėdi prie stalo su naktiniais, o pro šalį einantys žmonės gali į mane žiūrėti. Na, ką padarysi. Atostogos yra atostogos.

P.s. Taip, apartamentai gavo 1 balą bookinge 🙈

Lisabona su dvejų metų vaiku – planai greitai pasikeičia

Pati Portugalija tikrai nenuvylė. Spalvos, plytelių raštai, saulė ir labai skanus maistas – viskas, ko tikėjausi.

Tik didžioji mūsų laiko dalis, kaip turbūt ir galima nuspėti keliaujant su dvejų metų vaiku, buvo praleista vaikų žaidimų aikštelėse.

Radome dvi, kurios mums tiko, ir jas kaitaliojome. Kitos arba buvo sulūžusios, arba aplinka neatrodė tokia, kurioje norėtųsi ilgiau užsibūti su mažyle.

Vienoje aikštelėje susipažinome su libaniečių ir amerikiečių šeima. Kol supome vaikus, juokėmės, kad gali keliauti į kitą pasaulio kraštą, susiplanuoti muziejus, restoranus ir gražiausias miesto vietas, bet galiausiai vis tiek atsiduri vaikų žaidimų aikštelėje.

Ir dar ne vieną kartą.

Turbūt tai viena iš tėvystės taisyklių, apie kurias niekas neįspėja. Gali turėti pačių geriausių planų, bet dvejų metų žmogus turi savo nuomonę. Ir dažniausiai ji susijusi su supynėmis.

Penkios vietos Lisabonoje, kurias verta pasižymėti keliaujant su mažyliu

Jeigu planuojate kelionę į Lisaboną su mažu vaiku, štai kelios vietos, kurios mums pasiteisino arba kuriose tikrai radome ką veikti.

1. Praça do Príncipe Real žaidimų aikštelė

Viena iš tų vietų, į kurias grįžome ne kartą. Kai keliauji su mažyliu, gera turėti bent kelias patikimas vietas, kuriose vaikas gali išsidūkti, o tėvai bent trumpam atsipūsti.

2. Time Out Market ir šalia esanti žaidimų aikštelė

Labai patogus derinys, kai norisi skaniai pavalgyti, bet kartu reikia ir vietos vaikui. Galima suderinti abu poreikius ir nereikia rinktis tarp normalių pietų bei dar vienos valandos gaudant mažylį gatvėmis.

3. Keturių aukštų „Zara“ parduotuvė

Taip, į kelionių rekomendacijas įtraukiau ir parduotuvę. :D Kai kurie galbūt ieško tik istorinių pastatų ir muziejų, o man kartais įdomu ir pasižiūrėti, kaip įrengtos parduotuvės, kaip išdėstytos skirtingos kolekcijos ir kokios idėjos pritaikytos erdvėje. O čia dar ir pasirinkimo tikrai netrūko – nuo interjero prekių iki vaikų drabužių.

4. LX Factory

Toks kūrybiškas, hipsteriškas kvartalas su daugybe parduotuvių, mažų butikų ir vietų pavalgyti ar išgerti kavos. Man patinka tokios erdvės, kuriose gali tiesiog vaikštinėti, atrasti ką nors netikėto ir nesijausti turintis būtinai eiti nuo vieno lankytino objekto prie kito.

5. Oceanário de Lisboa

Didelis akvariumas, kuriame galima pamatyti ryklius, rajas, pingvinus ir daugybę kitų gyvūnų. Mūsų mažylę labiausiai sužavėjo ūdros. O man patiko, kad ši vieta sudomino ne tik vaiką, bet ir mus pačius. Daugiau informacijos apie apsilankymą galima rasti oficialioje akvariumo svetainėje.

Tai nėra sąrašas, kaip per vieną savaitę pamatyti visą Lisaboną. Greičiau kelios vietos, kurios padėjo mums keliauti savo tempu ir nebandyti įgyvendinti visko, ką buvome susiplanavę.

Jeigu būčiau Lisabonos merė…

Vaikštinėdami po miestą su vyru vis užduodavome vienas kitam klausimą: kokį pirmą dalyką pakeistum, jeigu būtum Lisabonos meras?

Galbūt apie tai pradėjome kalbėti dėl artėjančių rinkimų ir visur matomos politinės reklamos. Galbūt dėl to, kad artimoje aplinkoje turime žmonių, kurie patys kandidatuoja. O gal tiesiog smagu kartais pasvajoti, ką darytum kitaip, jeigu turėtum tokią galimybę.

Vyro pirmoji mintis buvo ieškoti sprendimų, kaip tvarkytis su miesto viešąja erdve ir socialiniais iššūkiais, kuriuos matėme gatvėse. Mano atsakymas buvo gerokai paprastesnis: paimčiau kelis aukšto slėgio plovimo aparatus ir gerai nuplaučiau miesto gatves bei pastatus.

Nes, tiesą sakant, daugelyje vietų Lisabona man pasirodė gana murzina. Toks didingas, turistų lankomas miestas, graži architektūra, nuostabios plytelės, bet dalis gatvių ir pastatų atrodo taip, lyg jiems labai reikėtų rimto valymo.

Be to, kelis kartus gatvėje sulaukėme pasiūlymų įsigyti žolės, o jos kvapas lydėjo daugelyje vietų. Tai nėra aplinka, kurioje norisi ramiai vaikščioti su mažu vaiku.

Ir vis tiek, nepaisant šių dalykų, miestas turi savito žavesio. Tik vis galvojau, kiek daugiau jis galėtų atskleisti, jeigu būtų labiau prižiūrimas.

Kelionė, kurios nenorėjau rodyti socialiniuose tinkluose

Visos kelionės metu nepasidalinau nė vienu kadru socialiniuose tinkluose.

Ne todėl, kad neturėjau ką parodyti. Lisabonoje tikrai buvo gražių vietų, skanaus maisto, spalvų ir akimirkų, kurias norėjosi įamžinti. Tiesiog šį kartą nesinorėjo visko fotografuoti tam, kad galėčiau pasidalyti su kitais.

Norėjosi tiesiog būti čia ir dabar. Valgyti, vaikščioti, žaisti aikštelėse, juoktis iš nevykusių apartamentų ir mėgautis laiku su šeima. Net kai viskas vyksta ne taip, kaip buvai suplanavęs.

Galbūt anksčiau būčiau pagalvojusi, kad reikia nufotografuoti gražesnį kampą, pasidalyti rekomendacijomis ar bent jau įkelti kelias istorijas. Šį kartą apie tai beveik negalvojau.

O dabar sėdžiu ir rašau šiuos užrašus. Nežinau, kiek jie bus naudingi kitiems, bet galbūt po kelerių metų bus smagu prisiminti, kaip keliavome, kaip ieškojome žaidimų aikštelių ir kaip bandėme susidraugauti su apartamentais be langų.

Juk „Publish“ ir yra vieta mintims, kurios nebūtinai turi virsti patarimais ar didelėmis gyvenimo išvadomis.

Kartais tai tiesiog kelionė, kuri nebuvo tobula. Ir visai gerai, kad tokia buvo.