Evelinos užrašai #8 - Europos interjero tekstilės rinka keičiasi: kodėl atsisveikiname su dalimi tiekėjų?

Europos interjero tekstilės rinka keičiasi: kodėl atsisveikiname su dalimi tiekėjų?

Pastaruosius porą metų vis dažniau girdžiu apie tekstilės gamintojus, kurie uždaro veiklą, skelbia bankrotą arba bando gelbėti savo verslą. Vieni vardai man pažįstami daugybę metų, kitų audinius turime savo salone, o kai kuriuos šiuo metu esame užsakę savo klientų projektams.

Dirbant šioje rinkoje penkiolika metų, tokios naujienos jau nėra tiesiog kažkur perskaityta informacija. Kai užsidaro tiekėjas, su kuriuo dirbai, pasekmės labai greitai pasiekia ir tave. O kartais jos atkeliauja visai konkrečiai – šešių neužbaigtų užsakymų pavidalu.

Bet apie viską iš pradžių.

„Heimtextil“ nebėra tokia, kokią prisimenu

Per penkiolika metų teko daugybę kartų lankytis „Heimtextil“ Frankfurte ir „Déco Off“ Paryžiuje. Visada laukdavau šių parodų, nes tai proga ne tik pamatyti naujas kolekcijas, bet ir susitikti su tiekėjais, atrasti naujų vardų bei suprasti, kur juda tekstilės pasaulis.

Prisimenu pirmuosius apsilankymus „Heimtextil“. Vos spėdavau pereiti visus stendus. Atrodo, tik įėjai, o jau reikia galvoti, kaip suspėti pamatyti kitą salę. Gamintojų daugybė, kolekcijų dar daugiau, visur kažkas naujo. Ir net po visos dienos likdavo tai, ko nespėjai apžiūrėti.

O paskutiniai apsilankymai mane, tiesą sakant, nuvylė. Dalis stendų uždaryti, o kai kurie veikiantys sumažėję beveik perpus. Žmonių tikrai daug, tačiau pats parodos vaizdas jau visai kitoks nei anksčiau.

Kalbantis su žmonėmis nuolat kartojosi ta pati mintis: ar tikrai verta dalyvauti? Parodos brangios, pasiruošimas užima daug laiko, reikia vežti kolekcijas, siųsti darbuotojus, o rezultatas ne visada atperka išlaidas. Ir jeigu gamintojai pradeda skaičiuoti, ar jiems apsimoka atvažiuoti, natūraliai kyla klausimas, ar po kelerių metų ši paroda dar atrodys taip, kaip esame įpratę.

Žinoma, vien iš stendų dydžio negalima spręsti apie visą rinką. Bet kai pati matai, kaip viskas keičiasi, ir girdi panašias kalbas iš skirtingų žmonių, pradedi galvoti, kad kažkas tikrai vyksta.

Paryžiaus „Déco Off“ kol kas palieka visai kitokį įspūdį. Miestas pilnas tekstilės, stendai pilni žmonių, susitikimai vienas po kito, o rankose – šampanas ir užkandžiai. Ten vis dar jaučiasi šventė ir noras parodyti, ką sukūrei.

Tiesa, šios parodos šiek tiek skiriasi. Paryžiuje dažniau sutinki aukštesnio kainų segmento gamintojus, drąsesnius dizainus, ryškesnes spalvas ir kolekcijas, kurios tikrai nelieka nepastebėtos. Tai tekstilė, kuri gali tapti pagrindiniu viso interjero akcentu.

Man įdomiausia stebėti, kaip dalis šių sprendimų vėliau atsiranda ir platesnei rinkai skirtose kolekcijose. Kartais tai, ką Paryžiuje pamatai kaip naujovę, maždaug po metų jau pastebi kitų gamintojų pasiūloje „Heimtextil“.

Dar vienas dalykas, kuris man užkliūva Paryžiuje, – lankytojai, fotografuojantys stenduose pristatomus dizainus. Tarp jų pastebiu ir Turkijos bei Kinijos tekstilės pramonės atstovų. Suprantu, kad parodose visi stebi konkurentus, analizuoja tendencijas ir ieško idėjų. Bet kartais žiūrint, kaip fotografuojamas kone kiekvienas audinys, kyla klausimas, kur baigiasi įkvėpimas ir prasideda kopijavimas.

Kai užsidaro tiekėjas, problemos lieka mums

Vienas iš pavyzdžių – Vokietijoje veikusi „Eustergerling“, audinius tiekusi plačiajai rinkai. Paskutiniais veiklos metais kompanija aktyviai dalyvavo Europos parodose, buvo matoma, tačiau galiausiai susidūrė su nemokumo procesu.

Ši istorija man primena, kad vien dalyvauti parodose ir rodyti naujas kolekcijas neužtenka. Žinoma, iš šalies negalime žinoti visų įmonės problemų ir tikrųjų bankroto priežasčių. Tačiau akivaizdu, kad net ilgametė veikla ir žinomas vardas negarantuoja, jog viskas tęsis taip pat ir toliau.

Kitas atvejis – „Kobe“. Tai daug metų rinkoje veikęs gamintojas, kurio veiklą stipriai paveikė gaisras sandėlyje. Buvo sugadinta didelė dalis audinių, vėliau teko spręsti ir finansinius sunkumus. Vis dėlto šioje istorijoje atsirado tęsinys – veiklą perėmė „Textaafoam“, o „Kobe“ kolekcijos galėjo judėti toliau.

O su „Dessi“ situacija mums jau visai konkreti.

Tai Bulgarijos kompanija, kurios pigesnius audinius buvome pamėgę didesniuose projektuose. Ne visur reikia brangiausio audinio, todėl turėti gerą pasirinkimą už patrauklesnę kainą mums buvo svarbu.

Ir štai visai netikėtai sužinome, kad kompanija užsidaro ir skelbia bankrotą.

Šiuo metu turime net šešis užsakymus, kuriuose numatyti „Dessi“ audiniai.

Ką darome? Kalbamės su klientais, žiūrime, kuo galėtume pakeisti jau pasirinktus audinius, ir deramės su tiekėju, kad dar spėtume gauti tai, kas yra likę sandėlyje. Kol bankroto procesas dar nėra oficialiai užbaigtas, bandome rasti galimybę išsiųsti audinius.

Šeši užsakymai gal kam nors neatrodys daug. Bet kiekvienas jų turi savo istoriją. Audinys jau suderintas su baldais, sienomis, kilimu ar kitomis detalėmis. Klientas jau priėmė sprendimą, projektas juda į priekį, o dabar turime viską iš naujo peržiūrėti ir aiškintis, ką galime pasiūlyti vietoj jo.

Ir klientui nelabai svarbu, kas vyksta Bulgarijoje ar kokių problemų turi gamintojas. Jis laukia savo užuolaidų, o mes turime rasti sprendimą.

O kas vyksta su „Designers Guild“?

Dar viena naujiena, kuri tikrai nustebino, – „Designers Guild“ sunkumai. Tai vardas, kurį tekstilės rinkoje žino daugelis. Apie galimą nemokumą buvo paskelbta viešai, o vėliau paaiškėjo, kad prekės ženklas turės galimybę tęsti veiklą pagal naują modelį, „Sanderson Design Group“ sudarius dešimties metų licencijos sutartį dėl „Designers Guild“ audinių, tapetų ir dažų.

Tiesą sakant, mūsų salone apie šio prekės ženklo kolekcijas jau kurį laiką kalbėjome. Ir ne visada teigiamai.

Kai kurios paskutinės kolekcijos man kėlė klausimų. Pavyzdžiui, tos ryškios, tapytų puodynių motyvus primenančios kompozicijos. Galbūt pagalvė ar staltiesė su tokiu raštu ir būtų įdomus akcentas. Bet visos užuolaidos? Arba tokiu raštu išklijuotos sienos? Aš asmeniškai sunkiai įsivaizduoju, kur ir kaip tai pritaikyčiau.

Žinoma, tai tik mano nuomonė. Tikrai yra žmonių, kuriems tokie dizainai patinka. Tačiau dirbant su klientais matau, kad graži kolekcija kataloge ir kolekcija, kurią realiai galima pritaikyti įvairiuose projektuose, ne visada yra tas pats.

Kartais man atrodo, kad gamintojai pernelyg įsimyli savo kūrybą ir pamiršta paklausti, ar klientas iš tiesų nori tai pirkti.

Rinka keičiasi, klientų skonis keičiasi, keičiasi ir tai, kiek žmonės pasiruošę investuoti į interjerą. Todėl net ir labai garsiam vardui neužtenka remtis vien savo istorija.

Kodėl atsisveikiname su dar keturiais prekės ženklais?

Visa ši situacija paskatino mus rimčiau peržiūrėti savo tiekėjus. Tiesa, pradėjome tai daryti dar anksčiau. Jau kurį laiką stebime, kur stringa pristatymai, iš kurių tiekėjų sunku sulaukti atsakymų, kurios kolekcijos nebeatitinka klientų poreikių, o kur kainos didesniuose projektuose tampa sunkiai pagrindžiamos.

Kartais išsiunti užklausą ir kelias dienas lauki atsakymo tik tam, kad sužinotum, jog audinio nebėra. O kartais gauni atsakymą: „Galime pagaminti, bet tai užtruks 4–6 savaites.“

Suprantu, kad gamyba pagal užsakymą turi savo terminus. Ir tikrai nesitikiu, kad kiekvienas audinys visada gulės sandėlyje ir lauks būtent mūsų. Tačiau kai neaiškūs terminai kartojasi, o informacijos tenka prašyti kelis kartus, darosi sunku planuoti darbus ir pažadėti klientui tai, ką galėsime įgyvendinti.

Todėl per artimiausią mėnesį planuojame atsisveikinti su dar keturiais prekės ženklais, kurių kolekcijos šiuo metu yra mūsų salone.

Ir jau girdžiu klausimą: kodėl? Juk už tas paletes sumokėjome. Kodėl tiesiog nelaikyti jų toliau ir nebandyti parduoti?

Atsakymas paprastas – vien tai, kad kažkada investavome pinigus į kolekciją, dar nereiškia, kad turime ją laikyti amžinai.

Jeigu dizainai nebeatitinka rinkos poreikių, audinių prieinamumas kelia problemų, o bendradarbiavimas reikalauja vis daugiau laiko ir pastangų, turime apsispręsti. Aišku, nėra malonu atsisakyti to, į ką jau investavai. Bet dar mažiau norisi laikyti kolekcijas vien todėl, kad gaila išleistų pinigų.

Kartais reikia pripažinti, kad sprendimas, kuris prieš kelerius metus atrodė geras, šiandien jau nebeveikia.

Toliau – baldų tiekėjai

Peržiūrėję audinių ir tapetų kolekcijas, dabar daugiau dėmesio skirsime baldų tiekėjams. Jų turime tikrai nemažai, tad darbo bus.

Norime iš naujo įvertinti, kurie partneriai geriausiai atitinka tai, ko šiandien reikia ADmajai. Mums svarbu ne tik gražus dizainas ar žinomas prekės ženklas. Norime aiškių pristatymo terminų, normalaus bendravimo, greitų atsakymų, o atsiradus brokui – realaus sprendimo.

Nes mes parduodame ne vien audinį, tapetų ritinį ar baldą. Mes padedame įgyvendinti visą interjerą. O kai vienoje grandyje kažkas neveikia, dažniausiai problemą tenka spręsti mums.

Per penkiolika metų supratau, kad geri santykiai su tiekėjais yra labai svarbūs. Tačiau vien to, kad su kažkuo dirbame ilgai, neužtenka. Turi būti ir pasitikėjimas, ir noras bendradarbiauti, ir galimybė kartu išspręsti problemas.

Penkiolika metų rinkoje ir dar daug ką norisi pakeisti

Nemanau, kad kiekvienas užsidarantis verslas reiškia, jog visa rinka eina žemyn. Vieni gamintojai pasitraukia, kiti atsiranda, vienos kolekcijos praranda aktualumą, kitos atranda savo pirkėją. Taip jau yra.

Tačiau pastarųjų metų įvykiai privertė mus atidžiau pažiūrėti į savo pačių pasirinkimus. Ką laikome salone? Kurių tiekėjų kolekcijomis iš tiesų pasitikime? Kurias verta pakeisti? Ir ar tai, ką siūlome šiandien, vis dar atitinka mūsų klientų poreikius?

Po penkiolikos metų tikrai nenoriu, kad ADmaja būtų tiesiog salonas, kuriame daug audinių ir tapetų. Noriu, kad turėtume tai, ką patys galime drąsiai rekomenduoti, kad galėtume pasitikėti savo partneriais ir kad klientui nereikėtų jaudintis, ar jo pasirinktas audinys apskritai atkeliaus.

Todėl dabar peržiūrime kolekcijas, atsisveikiname su dalimi prekės ženklų ir ieškome naujų galimybių.

Bus nemažai darbo, bet man atrodo, kad kaip tik dabar tam tinkamas laikas. Nes jeigu matai, kad kažkas nebeveikia, turbūt neverta laukti dar penkerius metus vien todėl, kad taip buvai įpratęs.

Visi Evelinos užrašai