Didelis, bet nepabaigtas, beveik visada yra blogiau nei mažas, bet veikiantis.

Didelis, bet nepabaigtas, beveik visada yra blogiau nei mažas, bet veikiantis.
Versle labai lengva įsimylėti mastą.
Didelę idėją. Didelį planą. Didelį projektą. Didelę transformaciją. Viskas atrodo rimta, ambicinga ir verta dėmesio. Susitikimai vyksta, skaidrės ruošiamos, žmonės įsitraukę, energijos daug. Atrodo, kad judame į priekį.
Bet tada kažkur ties 80 ar 90 procentų viskas pradeda strigti.
Trūksta vieno sprendimo. Vieno patvirtinimo. Vieno žmogaus. Vieno paskutinio žingsnio. Ir būtent ten projektas dažnai užstringa taip ilgai, kad realiai tampa nebe projektu, o gražia nebaigta mintimi.
Ir čia atsiranda labai svarbus skirtumas, kurio daugelis nenori pripažinti.
Didelis, bet nepabaigtas dalykas dažnai nesukuria jokios vertės.
O mažas dalykas, kuris užbaigtas iki galo ir jau veikia, vertę kuria iš karto.
Ne teoriškai.
Ne ateityje.
Ne PowerPoint’e.
O realybėje.
Todėl MVP logika man visada atrodo brandesnė už tobulumo logiką.
Minimalus veikiantis sprendimas reiškia, kad kažkas jau gyva. Jau galima naudotis. Jau galima testuoti. Jau galima matyti, kas veikia, o kas neveikia. Jau galima mokytis iš realybės, o ne iš savo įsivaizdavimo.
Tuo tarpu didelis, bet neužbaigtas projektas dažnai maitina tik ego. Jis leidžia jaustis, kad dirbame prie kažko rimto, bet kol nėra pabaigos, nėra ir rezultato.
Kartais versle didžiausia klaida yra ne per mažai ambicijos.
Kartais didžiausia klaida yra per didelė pagarba nebaigtam mastui ir per maža pagarba mažam, bet užbaigtam rezultatui.
Nes vertę kuria ne pažadas.
Ne potencialas.
Ne vizija.
Vertę kuria tai, kuo jau galima naudotis.
Todėl kartais verta savęs paklausti labai paprasto klausimo:
Ką šiandien mano versle geriau pabaigti mažesnio, bet iki galo, vietoje to, kad dar mėnesį nešiotume didelį ir nebaigtą projektą?
#išorinispartneris