Kapų kultas yra disfunkcinės silpnaprotystės ir gyvųjų nemeilės…

Kapų kultas yra disfunkcinės silpnaprotystės ir gyvųjų nemeilės metastazė

Nekenčiu kapinių. Lavonų kompostavimo kulto apsėstiesieji švenčia ne chtoninį pasaulį, o kolektyvinį dabarties nepriėmimą čia ir dabar

Tai tiek pat “pagarba mirusiems”, kiek marozinės vestuvių žaidimų tradicijos su piršliais, balionais ir buteliais - saugotinas etnografinis paveldas ir pagarba jauniesiems

Jei 30% nuolaida kapų žvakėms yra labiausiai jus jaudinantis dalykas ir jei esate aptarinėje su kuo nors, kaip gražiai apsodinus kapą, neskaitykite šio teksto. Jūs beviltiški, ir jums labai nepatiks.

Tai istorinis tekstas. Jis kėlė baisų erzulį. Priekvailės aršios davatkos rašė: “kai pats numirsi - suprasi”. Kitos antrino: “tavo šeimoje turbūt niekas nemirė”. Taip, mes gyvenam amžinai, kaip Maklaudai.

Nekenčiu kapinių. Pats kartą per metus nuvažiuoju ir uždegu žvakutes, bet tai ir viskas, o šiaip kapinės man yra atgrasios ir nemalonios, blogai kvepiančios vietos su plastikinėm Havajų gėlėm ir paminklais, kurie yra lyg iš marmuro kalti poliruoti dideli šūdo gabalai. Tai yra kreivų šriftų fejerverkas, banalių epitafijų tryda ir dar keli iškalti portretai, baisūs, kaip kalinių tatuiruotės. Niekur nėra klaikesnių antkapių, nei Lietuvoje. Jei Lietuva yra ašara Dievo aky, tai kapinės yra akies glaukoma ir nešvarumas Dievo ausy.

Dar yra tos dienos, kai visi geriatriniai nupušėliai išsitraukia senas mašinas, kurių seniai nebemoka vairuoti, ir kamšo kelius, stengdamiesi kuo daugiau apvažiuot kapinių, kapinaičių ir kitų zombių daržų, kur grėboja ir knisa, ir žiuri piktai į tuos, kas nenori prie jų pramogų prisijungti.