Neikit su batais, aš tuoj išprotėsiu Mamos poema.

Neikit su batais, aš tuoj išprotėsiu

Mamos poema. Skiriama visoms gyvenimo aukoms, kurioms visas gyvenimas yra nelaimė ir vaikai yra bausmė

Vaikai, kur einat su batais
Pritrypsit man viską
Per dieną tvarkausi
Ar aš jums tarnaitė?

Išsitepėt vėl, ką valgėt?
Namie pridaryta sriubos
Jie šlamšto kažkokio pririję
Susirgsit, galėsit po dvidešimt metų
Nuo diabeto pilvus operuotis.

Dabar išsitepę, o švarūs išėjot
Kur taip suspėjot per dieną?
Kaip kiaulės atrodot.
Eikit man praustis,
Ne, dabar neikit:
Man reikia į vonią pačiai.
Jei dar nenumirsiu
Nuo šito durnyno namuose.
Man rodos, aš tuoj išprotėsiu.
Kur mano kremas? Jau viskas, radau.
Nieko neturiu kur padėti
Jūsų chlamu viskas apdėta.

Kur mano žirklės
Vaikai, staigiai, kas ėmėt
Vėl niekur nerandu
Visus man dalykus ištampot,
Išvalkiojat viską.
Tai kur yra žirklės?
Dešimtą kartą jau klausiu.
Kiek kartų sakyta -
Kai paimat, dėkit į vietą.
Eikit rankų man plautis.
Dabar tiktai staigiai.
Aš dukart jums nekartosiu.
Rankų, sakau eikit plautis.
Su muilu, ne šiaip sau
Pašlapint ir braukti
Ant rankšluosčio brudus.