1. Marta Cartabia, Venecijos komisijos pirmininkė, konstitucinės teisės profesorė Bocconi universitete Milane:
Vakarienės metu pasidalijo įdomiu pastebėjimu apie naują tendenciją tarp studentų. Universitete vis dažniau mato jaunus žmones, kurie sąmoningai atsisako socialinių tinklų.
Jos teigimu, motyvas gana paprastas – amžinas jaunimo siekis būti kitokiems nei bendraamžiai. Kai vieni konkuruoja dėl dėmesio socialiniuose tinkluose, kiti sąmoningai pasirenka iš jų pasitraukti ir netapti dėmesio ekonomikos dalimi.
Man ši tendencija atrodo teikianti vilties. Galbūt tai viena iš nedaugelio priklausomybių, kurią jaunimas gali pradėti mažinti ne dėl draudimų, o todėl, kad tai tampa madinga. (Foto : menininkės Diana Korn darbas)
2. Venecijos bienalė. Meno kalba karo fone.
Šių metų Venecijos meno bienalėje man įdomiausia buvo tai, kaip karo paliestų šalių menininkai kalba apie karą. Ukraina, Gaza, Izraelis, Rusija ir kitos šalys. Išskirsiu dvi instaliacijas.
Rusijos paviljonas veikia tik iš dalies – ekspoziciją lankytojai gali matyti per paviljono langus. Vienas iš eksponatų – menininko Timofey Dudarenko darbas, keliantis klausimą: „Kodėl gėlės daugiau nekvepia?“
Autorius aiškina, kad šiandien gėlės dažniausiai auginamos pramoniniu būdu didžiulėse plantacijose Ekvadore ar Kenijoje. Siekiant ilgesnio išsilaikymo, transportavimo ir komercinio efektyvumo, selekcijos procese jos praranda natūralų kvapą.
Keistas pasirinkimas. Kai Rusija jau ketvirtus metus vykdo brutalų karą Ukrainoje, žūsta žmonės, griaunami miestai, milijonai priversti palikti savo namus, kalbėti apie tai, kodėl nebekvepia gėlės, man pasirodė cinizmo viršūnė.
Visai kitokį įspūdį paliko serbų menininkė Marina Abramović ir jos garsioji instaliacija „Balkan Baroque“. Jos centre – kruvinų gyvulių kaulų krūva, kurią menininkė nesėkmingai bando nuplauti.
Kalbėdama apie karus buvusioje Jugoslavijoje ir Srebrenicos tragediją, Marina Abramović pasakė:
„Tu negali nuplauti kraujo nuo savo rankų taip pat, kaip negali nuplauti karo gėdos.“
Du požiūriai. Dvi kalbos. Du menininkų pasirinkimai.
3. Vladas Garastas ir lietuvių kalbos konkurencinis pranašumas.
Šią savaitę atsisveikinome su legendiniu treneriu Vladu Garastu.
Noriu prisiminti vieną jo mintį, kurią ne kartą esu naudojęs kaip pavyzdį kalbėdamas apie lietuvių kalbos svarbą.
Viename interviu V. Garastas pasakojo, kad viena iš priežasčių, kodėl Kauno „Žalgiriui“ pavykdavo įgyti pranašumą prieš Maskvos CSKA, buvo labai paprasta. Žalgirio treneriai ir žaidėjai mokėjo rusų kalbą, todėl per minutės pertraukėles galėdavo suprasti varžovų trenerių nurodymus ir į juos reaguoti. Tuo metu CSKA treneriai ir žaidėjai lietuvių kalbos nesuprato.
Man tai vienas geriausių pavyzdžių, kodėl lietuvių kalba yra mūsų konkurencinis pranašumas pasaulyje, žinoma, greta kitų kalbų, kurias taip pat turime mokėti.
Lietuvių kalbos nereikės saugoti, jei ją suprasime ir vertinsime kaip savo klubo SAVĄ kalbą. Lietuvos klubo kalbą.
