Kodėl meile vadina beveik bet ką (traumas, priklausomybę, suknistą vaikystę, sutrikimus), tik ne meilę?

GYVENIMAS PAVYKO (47)

47.Kas yra meilė, taip pat “meilės kalba” ir kiti pateisinimai šūdinam elgesiui

Meilė yra tada, kai nori elgtis ir taip, kad mylimam žmogui būtų gerai. Viskas. O visa kita yra tik protkruša ir manipuliacijos. Visi ten „aš vaiką mušiau, nes norėjau gero”, partnerio taisymai ir dramos santuokoje - tai ne meilė, o geriausiu atveju tik durnumas.

“Taigi ne iš pikto”, aha, kurgi ne. “Norėjo kaip geriau” - infantilumo prisipažinimas. “Norėjau kaip geriau, gavosi kaip visada” - rusiškas degeneracijos humoras iš prieš trisdešimt metų, o kas kartoja, tas ir Brat 2 filmą žiūri. Nesakykite taip niekada.

--

Meilė dažnai mitologizuojama, apvyniojama seilėm, ašaromis ir snargliais, bandoma skirstyti į įsimylėjimą, erotinį potraukį ir “tikrą meilę”, o moterys (ir kai kurie vyrai) labai mėgsta dar kalbėti apie drugelius pilve, nusvaigimą, “meilę kaip filmuose”, raunamus stogus, vėją plaukuose, saulėlydžius ir panašius dalykus, kurie yra apie hormonus, priklausomybes, traumas, psichikos sutrikimus ir ką tik nori, tik ne apie meilę.

Meilė yra tik noras ir rūpestis, kad mylimam žmogui būtų kuo geriau: kad jis būtų saugus, ramus ir laimingas.

Galima mylėti net ir žmogų paleidžiant ir nebūnant su juo: bus liūdna, kad jis tavęs nepasirinko ir pasirinko kažką kitą (žmogų arba savo paties traumą, sutrikimą ar priklausomybę), bet su tuo viskas tvarkoje.

Meilė antrajai pusei ir mamos ar tėčio meilė vaikui visada yra tik sveika ir abiem atvejais jos vienodos.

Kai tėvai vaiką grūda į aukštuosius mokslus pagal savo supratimą ir prieš jo valią, jie sako, kad čia nes noriu jam gero, tai nėra meilė. Pirmiausia, “noriu jam gero” yra ne tas pats, kas norėti, kad jam būtų gera. Antriausia, dažniausiai (kur ten dažniausiai - visada) tėvų spaudimas, kur mokytis, net jeigu vaikui ten blogai, yra viso labo tų pačių tėvų demonų, neišsipildžiusių troškulių, kompleksų, sutrikimų ir traumų ištalpinimas. “Man mano gyvenimas nepavyko, tai aš ir vaikui supisiu” - taip niekas nesako, bet taip kužda nesuprastos emocijos.

Dar akivaizdžiau yra vaiko mušimas ir terorizavimas “nes myliu, jei nerūpėtų, nemuščiau”. Ne, kaip ir staugimas, manipuliacijos ir kitoks emocinis smurtas, fizinis smurtas yra apsileidusių degradų (kuriems nereikia turėti vaikų) nesureguliuoto elgesio požymis: impulso kontrolės nebuvimas, savo emocijų nepažinimas, menkas (pitekantropo lygio) emocinis intelektas. Tai nieko bendra su meile neturi.

Lygiai taip pat yra su visais dalykais, kuriuos vadina meile neišmanėlės ir neišmanėliai.

Ko-priklausomybė: žmona, kuri yra aiškinanti, nuvertinanti ir užpisanti mamytė ir jos vyras, kuris nekenčia to aiškinimo ir vadovavimo, bet su ja toliau gyvena, nes turėjo tokią mamą - o dabar dar ir turi kažkokių antrinių privalumų iš santykių.

Arba vienas kitą ėdantys ir jau pripratę prie to, kitaip nemokantys, bet pripratę, kaip ir žmonės, nemylintys savęs ir einantys į blogą darbą ir meluojantys sau ir kitiems: “turi gi kažkas ir tokius darbus dirbti”, “kas čia bus, jei visi tik gerus darbus dirbs”. Taip ir tie sutuoktiniai, tinkantys prie vienas kito traumų: “nėra namų be dūmų”, “visose šeimose abu vienas kitą būna užpisę”. Ir sako, kad jie yra kartu todėl, kad vienas kitą myli.

Abjuzyviniai santykiai: čia kai pykstasi ir taikosi, veikia emocinės sūpynės, duobė-pikas, tai baramės, tai fantastiškai mylimės, nes tas nuostabus susitaikymo seksas (iš tikrųjų susitaikymo seksas yra cheminė priklausomybė nuo hormonų: pirma užkeli įtampą, paskui atleidi įtampą, todėl ir vadinasi sūpynės).

https://uzkalnis.substack.com/p/gyvenimas-pavyko-47-kas-yra-meile