LTSR spirituoto vyno pavadinimų pasaulis, arba vardai, baisesni už “Dainų dainelę”

Kaip mes tada gyvenome (14)

Užkalnio evangelinės kronikos grįžta

LTSR spirituoto vyno pavadinimų pasaulis, arba vardai, baisesni už “Dainų dainelę”

Tarybinio vynelio-rašalo asortimentas buvo ne tik baisos kokybės fermentuotos puvėkų sultys, bet ir kolūkinio marketingo glaukoma ir Salomėjos Nėries lygio vaizduotės išbezdos

Šiandien kalbėsime ne apie patį spirituotą (vaisių-uogų) vyną, ir juo labiau nebandysiu jo jums reklamuoti. Birzgalo (rašalo, vaisiuko arba “barmatuchos” - nuo rusiško žodžio “bormotat”, tai yra, murmėti) organoleptinių savybės buvo kuklios, ir didelių skirtumų nebuvo.

Kadangi Lietuvoje vynuogės anuo metu nebuvo augintos visai (o ir šiais laikais, net klimatui šylant, jų visoje šalyje kartu paėmus yra mažiau, negu viename Italijos kaime), buvo paimta tarybinė “vaisių-uogų vyno” technologija. Didžiausias gamintojas buvo Anykščiuose.

Užraugus trintų ir nukoštų uogų ar vaisių masę su mielėmis, pastarosios imdavo ryti cukrų ir gaminti alkoholį. Jei šio proceso nestabdytų, cukrų jos suvalgytų visą, tačiau gauta šlykštynė būtų netinkama gėrimui net ir labiausiai neišrankiems pijokams. Todėl būdavo pripilama šiek tiek etilo spirito (iš čia ir pavadinimas - spirituotas), fermentacija sustodavo ties 16-18 procentų alkoholio, būdavo dar įdedama cukraus ir “aromatizatorių” - dažniausiai sintetinių esencijų. Gėrimas nebuvo delikatus nei subtilus ir net tais sunkiais laikais ant prestižinių stalų nepatekdavo.

Belikdavo išpilstyti į stiklo butelius (plastiko bambaliai atsirado jau vėliau, laisvoje Lietuvoje) ir priklijuoti etiketes. Jei manote, kad “Monikutės vasara” ir “Monikutės naktys” su itin figūrine Monikute, kaitinančia erotines svajones, yra sovietinis palikimas, jūs klystate. Tarybiniais laikais nuo tokių vulgarybių saugojo ne tik vaikus, bet ir suaugusius pijokus. Tai jau mūsų laikų paveldas.

Patvoriuose ir ant suoliukų prie namų vartojami vynai pavadinimais ryškiai kontrastavo su niūria Lietuvos tikrove. Stiprieji vaisiniai (saldaus portveino tipo, Portugalijos spirituotojo, kurį tiekdavo anglų aristokratų stalui ir saldindavo, nes anuomet Portugalijoje auginamos vynuogės buvo rūgščios): Banga, Lietuviškas portveinas, Gintaras ir net Buratinas, kurį pijokai juokais vadino “Papa Karlo” (Tėtė Karlas, iš rusiškos Aleksejaus Tolstojaus perdarytos pasakos apie Pinokį), mat knygoje tėtė Karlas buvo medinuko Buratino tėvas. Tolstojus pervadino Pinokį (“pušies kankorėžį”) Buratinu, kas yra irgi itališkas žodis, reiškiantis “medinę lėlę”. Net pasakas buvo lengviau vogti, negu sugalvoti patiems - taip pat ir Krylovo pasakėčios buvo prancūzų autoriaus Ezopo (Jean de la Fontaine) kūrinių perdirbiniai.

https://uzkalnis.substack.com/p/kaip-mes-tada-gyvenome-14-ltsr-spirituoto