
Trys rangovai, tas pats namas, trys skirtingos sumos: 182 000, 211 000 ir 243 000 eurų. Pirmas impulsas – rinktis pigiausią. Praktikoje skirtumas beveik niekada nėra tik kainos skirtumas. Dažniausiai tai skirtumas tarp to, ką kiekvienas rangovas į savo pasiūlymą įtraukė, o ką paliko „už kadro“, tikėdamasis suderinti vėliau, kai technika jau bus atvažiavusi.
Kad pasiūlymus būtų galima lyginti, jie pirma turi kalbėti apie tą patį darbų kiekį. Toliau – penki žingsniai, kuriuos einu, kai užsakovas atsiunčia kelis pasiūlymus ir klausia, kurį rinktis.
Jei kiekvienas rangovas skaičiuoja pagal savo supratimą, lyginti nebėra ko: vienas įvertino pamatų hidroizoliaciją, kitas – ne, trečias ją paslėpė didesnėje betonavimo kainoje. Sąnaudų kiekių žiniaraštis, vienodas visiems, šį klausimą uždaro dar prieš prasidedant deryboms.
Jei žiniaraščio nėra, jį verta pasidaryti. Tai kainuoja gerokai mažiau nei vėliau aiškintis, kodėl pasiūlyme neatsirado 40 m² fasado apdailos.
Pirmas dalykas, kurį darau, – šalia sudedu tas pačias pozicijas iš visų pasiūlymų ir žiūriu ne į kainą, o į kiekį. Jei viename pasiūlyme mūro yra 320 m², kitame 268 m², toliau kalbėti apie eurus nėra prasmės: skiriasi ne kaina, o suprastas darbo apimtis.
Tokie skirtumai retai būna piktybiniai. Dažniausiai tai skirtingas brėžinio skaitymas arba skubotas kiekių perkėlimas iš panašaus objekto. Bet užsakovui tai reiškia dešimtis tūkstančių eurų, atsirandančių statybos viduryje.
Ta pati eilutė „sienų mūrijimas, m²“ pas skirtingus rangovus gali reikšti skirtingus dalykus. Todėl klausiu konkrečiai: ar į kainą įskaičiuoti pastoliai, ar medžiagų atvežimas į aukštą, ar statybinių atliekų išvežimas, kokios klasės medžiaga taikyta.
Atliekų tvarkymas – dažniausiai pamirštama eilutė. Rekonstrukcijose jis sudaro maždaug 3–7 % darbų vertės, o griovimo darbuose ir daugiau. Jei pasiūlyme jo nematyti, tai nereiškia, kad jo nebus – tai reiškia, kad sąskaita ateis atskirai.
Pasiūlymai tampa nepalyginami ir tada, kai vienas pateikia tik tiesiogines išlaidas, o kitas – pilną kainą su statybvietės išlaidomis, pridėtinėmis, pelnu ir PVM. Skirtumas tarp šių dviejų skaičių gali siekti trečdalį sumos.
Prašau, kad kiekvienas pasiūlymas baigtųsi keliomis aiškiomis eilutėmis: tiesioginės išlaidos, netiesioginės, suma be PVM, PVM, suma su PVM. Tai ne biurokratija. Tai vienintelis būdas suprasti, ar 182 000 ir 243 000 apskritai yra tos pačios prigimties skaičiai.
Galiausiai kiekvieną pasiūlymą dalinu iš bendro ploto ir gaunu kainą 1 m². Šis rodiklis nepasako, kuris pasiūlymas geriausias, bet greitai parodo, kuris iškrenta iš rinkos. Jei du pasiūlymai sukasi apie 1 500 €/m², o trečias rodo 1 050 €/m², klausimas nebėra „kodėl taip pigiai“, o „ko šiame pasiūlyme nėra“.
Kai pasiūlymų daugiau nei du, dirbu su paprasta lentele: kiekvienai darbų pozicijai užrašau mažiausią ir didžiausią gautą kainą, o šalia – konkretaus rangovo pasiūlytą. Iš karto matosi, kuriose pozicijose jis brangesnis už rinką, o kuriose įtartinai pigus. Bendras skirtumas procentais rašomas apačioje, prie sumos.
Derybose tai veikia geriau nei prašymas „duokite nuolaidą“. Kalbama ne apie bendrą sumą, o apie konkrečias eilutes, kurių kaina nesutampa su rinka.
Pigiausias pasiūlymas nėra blogas pasiūlymas. Jis tiesiog reikalauja daugiau klausimų. Prieš pasirašant verta gauti raštišką patvirtinimą, kad kaina apima visą žiniaraštį, ir susitarti, kas nutinka, jei paaiškėja neįvertintų darbų – kas juos apmoka ir kokiais įkainiais.
Sąmata čia atlieka paprastą vaidmenį: ji paverčia derybas techniniu pokalbiu. Kai abi pusės žiūri į tas pačias eilutes ir tuos pačius kiekius, ginčytis lieka tik dėl kainos – o tai jau normali verslo situacija.
Apie tai, kaip skaitomos atskiros sąmatos eilutės, rašiau tekste kaip skaityti statybos sąmatą, o dažniausias spragas surinkau čia. Normatyvinių kainų bazę, pagal kurią lyginu rinkos lygį, skelbia UAB „Sistela“.
Watch & subscribe
2.31K subscribers
One click subscribes you on YouTube - you stay here on PUBlish.
Get an email when Mindaugas publishes
More from
Mindaugas Laučys →