Mažiau yra daugiau: kodėl maži tikslai laimi prieš didelius pažadus

Naujieji metai visada prasideda triukšmu. Pažadai sau skamba garsiai, kartais net teatrališkai. „Nuo sausio gyvensiu kitaip.“ „Šiemet tikrai pakeisiu kryptį.“ „Dabar jau viskas bus rimtai.“ Ir būtent čia slypi problema – kuo garsesnis pareiškimas, tuo dažniau jis lieka tik pareiškimu.

Skaičiai tai patvirtina. Įvairios tarptautinės apklausos rodo, kad tik apie 8–9 procentai žmonių savo naujųjų metų pažadus realiai įgyvendina iki metų pabaigos. Daugiau nei pusė jų atsisako jau per pirmąjį mėnesį, o iki pavasario iškrenta apie 80 procentų. Tai nėra valios trūkumo statistika. Tai struktūros trūkumo statistika.

Mažiau yra daugiau. Ypač kalbant apie pažadus sau.

Pažadas neturi jokios vertės jo ištarimo momentu. Vertė atsiranda tik tada, kai projektas yra užbaigtas. Ne pradėtas. Ne paskelbtas. Ne pasidalintas su aplinka. Užbaigtas. Visa kita – tik emocinis fonas, kuris malonus, bet trumpalaikis. Skaičiai rodo, kad dauguma žmonių sustoja būtent šiame etape – tarp pažado ir realaus darbo.

Daugelis painioja ambiciją su masteliu. Atrodo, kad tikslas turi būti didelis, kad būtų vertas dėmesio. Tačiau reali ambicija slypi ne pažado dydyje, o gebėjime jį atvesti iki finišo. Mažas, bet įgyvendintas tikslas keičia tapatybę. Didelis, bet neįgyvendintas – tik dar kartą sustiprina vidinį nepasitikėjimą savimi. Neatsitiktinai tyrimai rodo, kad pažadai, apibrėžti per plačiai, nutrūksta greičiausiai.

Išorinio partnerio pozicija čia paprasta ir kartais nepatogi: ambicingas tikslas yra tas, kurį šiandien dar šiek tiek baisu prisiimti, bet kuris vis dar telpa realybėje. Ne fantazijoje, ne „kai bus daugiau laiko“, ne „kai susitvarkys aplinkybės“. Realus tikslas reikalauja struktūros, ritmo ir sprendimų ne tada, kai yra motyvacijos, o tada, kai jos nėra. Statistikos kontekste tai ir yra skirtumas tarp tų kelių procentų, kurie pasiekia rezultatą, ir visų likusių.

Tikras pažadas sau nėra emocinis pliūpsnis sausio pirmąją. Tai tylus susitarimas su savimi, kuris dažniausiai neturi liudininkų. Jis nereikalauja patvirtinimo, „like’ų“ ar palaikymo žodžių. Jis reikalauja disciplinos, aiškios krypties ir gebėjimo pasakyti „ne“ viskam, kas blaško.

Paradoksalu, bet kuo mažiau pažadų – tuo daugiau rezultato. Vienas kryptingas sprendimas, viena aiški kryptis, vienas projektas, kurį nusprendi ne pradėti, o užbaigti. Ir kai jis užbaigtas, atsiranda tai, ko niekada nesuteikia skambūs pareiškimai – vidinis stabilumas ir pasitikėjimas savo sprendimais.

Naujieji metai nėra starto linija. Jie tik priminimas, kad laikas vis tiek eis. Klausimas ne ką sau pažadėsi, o ką realiai padarysi. Mažiau pažadų. Daugiau finišų.

Kaip pasirinkti tikslą, kurį tikrai įgyvendinsi

Jei statistika tokia negailestinga, verta paklausti ne „ko aš noriu“, o „kokio dydžio tikslą aš realiai galiu užbaigti“. Keli praktiniai orientyrai padeda tą ribą pajusti.

Vienas tikslas, ne penki. Kuo daugiau frontų atidaroma tuo pačiu metu, tuo greičiau dėmesys išsibarsto. Vienas užbaigtas pokytis sukuria daugiau realaus poslinkio nei penki pradėti ir apleisti.

Tikslas, kurį galima matuoti per savaitę, ne per metus. „Sportuosiu daugiau“ neturi aiškios pabaigos. „Treniruosiuosi tris kartus per savaitę“ turi. Kuo greičiau matai, ar laikaisi susitarimo, tuo greičiau gali jį koreguoti.

Numatyti kritimo momentą iš anksto. Motyvacija natūraliai krenta praėjus kelioms savaitėms – tai ne valios silpnumas, o normali dinamika. Iš anksto nusprendus, kaip elgsiesi tą dieną, kai nebesinorės, tikimybė tęsti gerokai išauga.

Struktūra svarbiau nei įkvėpimas. Žmonės, kurie susieja tikslą su konkrečiu laiku, vieta ar rutina, jį pasiekia gerokai dažniau nei tie, kurie pasikliauja vien noru. Būtent todėl mažas, bet aiškiai struktūruotas įsipareigojimas dažnai aplenkia didelį, bet miglotą pažadą.

Galiausiai, klausimas nėra „kiek noriu pasikeisti“, o „ką realiai galiu užbaigti per artimiausius tris mėnesius“. Atsakymas į šį klausimą dažniausiai ir atskiria tuos kelis procentus, kurie pasiekia rezultatą, nuo visų likusių.

Tai ir yra „mažiau yra daugiau“ principo esmė versle bei asmeniniame gyvenime: vienas užbaigtas, gerai apgalvotas žingsnis kuria daugiau realios pažangos nei dešimt gražiai suformuluotų, bet niekada nebaigtų planų.

Panašias psichologines mechanikas apie tikslų siekimą aprašo ir žinoma „SMART tikslų“ metodika – daugiau apie ją galima rasti Wikipedijos straipsnyje apie SMART kriterijus.

Daugiau įžvalgų apie vadovavimą ir verslo augimą rasite Justo Razmaus PUBlish autoriaus profilyje.