Yra toks momentas sporto salėje, kurį iki šiol puikiai atsimenu. Dirbame su treneriu, keliam didelius svorius, liko paskutinis pakartojimas – tas, kur viskas susideda į vieną sekundę.
Aš bandau taisyti rankų kampą, žvilgsnį, kvėpavimą, o treneris sustabdo ir ramiai pasako:
„Dabar nieko nekeisk. Neprilaižysi.“
Tada juokiausi. Dabar suprantu, kad tai – vienas taikliausių metų pabaigos principų. Jeigu per visus metus nespėjai įgyvendinti tikslų, gruodį taip pat neprilaižysi. Bet kažkodėl būtent gruodį dauguma organizacijų įjungia režimą „viską užbaigti dabar“. Lyg gyvenimas po gruodžio 31-osios liautųsi egzistavęs.
Gruodis daugeliui verslų tampa ne mėnesiu, o sprintu. Sandoriai turi būti uždaryti, projektai – pabaigti. Procesai – kažkaip „užšpakliuoti“, kad atrodytų tvarkingi. Komanda – tempiama iki maksimumo. Vadovai – dar ir patys save spaudžia, nes „taip reikia“. Ir tada nutinka paradoksas: gruodis būna trigubai intensyvesnis, o sausis – trigubai tuštesnis. Gal jis ir tuščias todėl, kad gruodį bandėme „prilaižyti“ viską, kas nepavyko per vienuolika mėnesių?
Reikėtų klausimo ne „ką dar spėsime padaryti gruodį?“, o „ką mes darome gruodį tik todėl, kad visi bėga?“ Ir čia prasideda įdomioji dalis. Nemaža dalis veiklų, kurios išsekina visas organizacijos grandis – logistiką, pardavimus, gamybą, administraciją – nėra strategiškai būtinos. Jos tiesiog yra… gruodžio tradicija. Klientai ir tiekėjai spaudžia, nes patys jaučiasi spaudžiami. Vadovai spaudžia, nes nenori „uždaryti metų blogai“. Komandos bėga, nes bėga vadovas. Bet ar tikrai visi tie „būtini“ darbai yra būtini? Ar jie keičia rezultatą? Ar jie kuria vertę? Ar jie išsprendžia kitų metų problemas? Dažniausiai – ne.
Štai čia prasideda saviironijos dalis. Vadovai mėgsta sakyti, kad neturi laiko ir kad visur nespėja. Bet giliai viduje tas lėkimas suteikia vieną labai patogų jausmą: „Aš esu svarbus.“ Jeigu nespėju – vadinasi, esu reikalingas. Jeigu nuolat skubu – vadinasi, be manęs niekas nevyksta. Jeigu turiu per daug darbų – vadinasi, esu vertingas. Tačiau tai – tik gražiai supakuota iliuzija. Užimtumas nėra lyderystė. Užimtumas nėra vertė. Užimtumas – tai dažnai tik prastai prižiūrėti prioritetai ir nevaldomas ego, kuris bijo tylos ir aiškumo. Kai vadovas paleidžia šį dirbtinį „aš būtinas“ jausmą, atsiranda tai, ko gruodį labiausiai trūksta: ramybė, kryptis ir tikra kontrolė.
Jeigu gruodis pas tave chaotiškas, problema nėra gruodis. Problema – metų ritmas. Procesų kultūra. Sutartų prioritetų nebuvimas. Ir vadovo įsitikinimas, kad viską dar galima „pakoreguoti paskutiniame pakartojime“. Sporto salėje tai neveikia. Versle – taip pat. Brandus vadovas metų pabaigoje nebėga. Jis atsirenka. Jis sąmoningai palieka dalį darbų kitų metų pradžiai. Jis suvokia, kad tikri metai prasideda ne gruodžio 31-ąją, o tada, kai jis pats susitvarko vidinę būseną.
Kartais didžiausia metų pabaigos pergalė yra ne tai, ką užbaigi, o tai, ko sąmoningai nebandai „prilaižyti“.
Vietoj to, kad gruodį bandytum suspausti visų vienuolikos mėnesių įsiskolinimus, verta pasidaryti trumpą, sąžiningą peržiūrą. Trys klausimai padeda greitai atskirti tikrai svarbius darbus nuo tų, kurie tiesiog kuria triukšmą.
Ką nutrauksiu, jei nespėsiu? Jeigu atsakymas yra „nieko baisaus“, tai jau ženklas, kad darbas nebuvo prioritetas – jis tiesiog buvo sąraše.
Kas iš to, ką darau, tikrai keičia sausio rezultatą? Dauguma gruodžio avarinių darbų neturi jokios įtakos tam, kaip prasidės kiti metai. Jie tik sukuria jausmą, kad „viskas kontroliuojama“.
Ką galiu sąmoningai perkelti į sausį, neprarasdamas nieko esminio? Perkėlimas nėra pralaimėjimas. Tai – prioritetizavimas suaugusio žmogaus lygiu.
Organizacijos, kurios gruodį leidžia sau sustoti ir atsirinkti, dažniausiai sausį pradeda ramiau ir aiškiau nei tos, kurios bando „prilaižyti“ viską iki paskutinės dienos. Ramybė gruodį nėra tinginystė – tai valdymo branda.
Šis metų pabaigos „lėkimo“ efektas artimai susijęs su tuo, ką psichologai vadina Parkinsono dėsniu – daugiau apie tai galima rasti Wikipedijos straipsnyje apie Parkinsono dėsnį.
Daugiau įžvalgų apie vadovavimą ir verslo augimą rasite Justo Razmaus PUBlish autoriaus profilyje.
Get an email when Justas publishes
More from
Justas Razmus →Charizma: praktiniai metodai vadovo kasdienybei (II dalis)
Pirmoje straipsnio dalyje kalbėjome apie tai, kas iš tikrųjų sudaro charizmą: vidinė būsena, komunikacija ir energetika. Tačiau vien suprasti šiuos sluoksnius nepakanka — charizma tampa matoma tik tada, kai vadovas pradeda ją praktikuoti kasdien. Ne per triukus, ne per vaidybą ir…
Kompetencijų infliacija: tavo įgūdžiai nuvertėja greičiau nei tu manai
Ilgą laiką žmogaus vertė buvo kuriama per įgūdžių kolekciją. Atrodė, kad kuo daugiau kvalifikacijų turi, kuo platesnį spektrą gebėjimų valdai, tuo stabilesnis tavo kelias. Išmoksti profesiją, perpranti įgūdžius, juos sukrauni į savo vidinę lentyną ir, atrodo, gali ramiau žvelgti…
„Tai tik teorija“: kai pasiteisinimai tampa verslo strategija
Yra viena frazė, kurią verslo aplinkoje girdžiu dažniau nei bet kurią kitą. Ji skamba nekaltai, kartais net šmaikščiai, it bandymas lengvai nuleisti situaciją. Tačiau jos poveikis – labai realus. Tai ta garsi, iš pirmo žvilgsnio nekalta mintis: „Čia pas mus kitaip. Čia neveikia…