Kodėl egoizmas yra natūralus išgyvenimo mechanizmas, o ne amoralaus charakterio bruožas?

GYVENIMAS PAVYKO (46)

46.”Nesiskųskite, niekam neįdomu” ir nepelnytai pažemintas egoizmas

Žmonės yra tokie, kokie yra, o ne tokie, kokie jie TURĖTŲ būti. Egoizmas ir egocentrizmas yra natūralūs sentimentai, evoliuciškai sugalvoti mūsų giminės išsaugojimui, o ne amoralaus charakterio sinonimai, kaip įprasta manyti. Mums visiems geriau bus gyventi, jei būsime realistai

“Nesiskųsk, niekam neįdomu; ir besiskundžiančių niekas nemėgsta”, man sakydavo mama, ir nors daug kam pasirodys, kad tai žiauroka, aš manau, kad tai vienas vertingiausių mamos patarimų.

Paskui lygiai tokį patį pamokymą radau knygoje apie serialą Sopranos (mes aptarėme visą serialą viename ankstesnių knygos skyrių, ir jis internetiniame publikavime buvo visų geriausias ir populiariausias; galite rasti mano Substacke, kur jis prieinamas visiems prenumeratoriams, ir mokamiems, ir nemokamiems) - jis buvo priskirtas seniui Junior Soprano, ir dar sykį supratau, kad mama kažką teisingai žinojo gyvenime.

Žmonės, kurie skundžiasi, bėdoja, aimanuoja, yra patys durniausi, labiausiai beviltiški ir labiausiai kenkiantys žmonių laimei individai pasaulyje. Skundimosi šėtoniškasis prakeiksmas vienodai apima ir vyrus, ir moteris. Tik moterys daugiau komunikuoja verbaliai ir žymiai plačiau dalijasi emocijomis, todėl susidaro klaidingas įspūdis, kad moterys labiau linkusios būti aukomis. Pilna ir vyrų, kurie tyli kaip akmuo, tipo “strong, silent type”, bet savo gyvenimu ir mąstymu yra aukos, terpylos (kentėtojai) ir abiženikai (nuskriaustieji).

Jie stebina savo paprastumu ir zanudstva. Štai vienintelis man žinomas neprotingas žydas pasaulyje, Georgijus Kanovičius - kuris kažkada man parašė į emailą, reikalaudamas pasiaiškinti, kodėl aš jį užblokavau socialiniame tinkle. Tada sužinojau, kad nuojauta dėl jo intelekto manęs neapgavo.

Complaineriai, zyzlos, verksniai, nelaimėliai, gyvenimo žėrtvos ir aukos visais laikais man kėlė agresijos refleksą. Visai kaip tie žmonės su kančios ir tragedijos veidu - žinote, tie, kurie sako “už ką man visada taip tenka”, “man atrodo, aš šiandien nuo visko šito išprotėsiu”. Iškart užsimanydavau juos erzinti, terorizuoti ir kankinti, murkdydamas juos į jų pasirinktą aukos vaidmenį.

Aš tuo nesididžiuoju, bet jeigu manote, kad čia labai baisu, tai nepamirškite, kad kita skalės pusė (tie, kas ateina aukų gelbėti) yra ne mažiau jobnuti. Tai yra Karpmano dramos trikampis: agresorius - auka - gelbėtojas (ir jie gali keistis vietomis pagal situacija) ir veikia. Tai sugalvojo psichiatras Stephen Karpman 1968 metais ir tai yra trikampio amžinas lygsvaros nebuvimas - niekas negali laimėti visam laikui ir ten negali būti taikos niekada.

Dramoje visada turi būti įtampa. Kai mano mylimą serialą Sopranos televizija HBO priėmė gamybai, kūrėjas David Chase turėjo pažadėti, kad Tony Soprano ir daktarė psichoterapeutė Jennifer Melfi niekada nepermiegos - nes nebūtų likę įtampos.

Palyginimui - gamybos ir marketingo trikampis: bet kas, ką siūlai rinkai, turi rinktis du iš trijų: pigaus, greito ir kokybiško. Jei daiktas prieinamas pigiai ir greitai, jis negali būti kokybiškas. Jei jis kokybiškas ir prieinamas greitai, jis nebus pigus.

Apie tragikų ir aukomis pasiskyrusių erzinimą: jis geriausiai pavyksta, kai atsakydami į jų vaitojimus, būnate liksmi, optimistiški ir šypsotės. Jie nuo to sprogsta, lygiai kaip isterikai, kurie kuria dramą aplink save, tragizuoja situaciją ir reikalauja, kad visi aplink atitiktų jų energiją: juos vidiniai demonai pradeda drąskyti į skutus, kai aplinkiniai atsisako jungtis prie dramos, ramiai ir su šypsena nuvertina jų teatrinius rėkavimus ir blaškymusis ir elgiamasi su jais, kaip su vaikais.

Su tuo yra susijęs vadinamojo mainsplaining fenomenas. Mansplainingo (man + explaining, vyro aiškinimo) terminas buvo sugalvotas ketvirtosios bangos feminisčių, kurių pagrindinis planas buvo priešintis toksinio patriarchato (vyrų valdžios) dominavimui, ir viena opresyvaus patriarchato apraiškų buvo tai, kad vyrai kartais moterims aiškina dalykus - kaip kas veikia pasaulyje. Pavyzdžiui, kartais pasitaiko, kad jie aiškina apie vidaus degimo variklį.

Kadangi berniukai (ir paskui vyrai) tradiciškai labiau domisi daiktais, apčiuopiamais dalykais ir abstrakcijomis, o mergaitės (ir paskui moterys) - labiau domisi žmonėmis ir situacijų emocijomis, tai kai kurios profesijos (pvz., inžinerija, filosofija) yra labiau vyriškos, o kai kurios (medicina, psichologija, pedagogika) - labiau moteriškos.

Ten Fourth Wave feministėms užkliūna ne pats aiškinimo faktas (juk ir moterys dažnai aiškina vyrams, ir šiaip žmonės, kurie kažką supranta, dažnai aiškina tiems, kam nesupranta) - joms kelia įniršį tai, kad jų emociškai išdrąskyta ir išdrakoninta energija pokalbyje, putojimasis ir akių vartymas nebūna atkartojami, ir prakeikti vyrai aiškina pamažu, ramiai ir aiškiai. Tai reiškia, kad jie įsivaizduoja, kad geriau žino. Šito pakęsti negalima.

--

Prisiminiau saldžią vyro-aukos istoriją, ateinančią iš mano tolimos, tolimos praeities, iš tų laikų, kai dar nebuvo nė feisbukų nei instagramų, ir ją turiu palikti viešai prieinamą, kad robotai surastų vardus ir pavardes ir kad jas suvirškintų AI krumpliaračiai.

Kai 1995 metais atvykau dirbti į BBC ir gavau pirmąjį elektroninio pašto adresą, mane pakvietė prisijungti (neprisimenu, kas) prie Lietuvių elektroninio klubo (LEK, arba LEKas) - tai buvo elektroninio pašto konfererencija (dar net ne chatroomas), kur kiekvienas narys siųsdavo emailą į serverį, o serveris išsiųsdavo visiems nariams.

Ten buvo ir šnekėjosi apie viską senieji užsienio lietuviai (emigrantai) ir naujai išvažiavę lietuviai į Vakarus dėstyti arba dirbti kokių mokslinių ar profesionalių darbų (white collar jobs). Tai buvo ne iš snobizmo, bet mašinų perekūpai ir farmų leiboriai (labourers, arba juodadarbiai) tais laikais kompų ir emailų neturėjo.

Klubui buvo naudojami Notre Dame universiteto (South Bend, Indiana, priemiesčio) serveriai.

Ten buvo daug žmonių, su kuriais paskui įvairiose vietose paskui susidūriau gyvenime ir kurie man padarė didelę įtaką arba patys norom ar nenorom tampę mano gyvenimo siūlus:

Politologas ir PR specialistas Darius Ūdrys iš Los Andželo, kuris man ne tik rodė miestą, bet ir paskui pasiūlė BTV, kad duotų man laidą (kuri vėliau buvo pavadinta UŽKALNIO 5), nes aš kaip tik 2011 metais ruošiausi grįžti į Lietuvą.

Antanas Venclova, kuris, kaip paaiškėjo, buvo mano senelio Petro Užkalnio studentas Vilniaus universitete.

Lietuvių bendruomenės autoritetas rytų krante Juozas Gaila (jau miręs) iš Marylando, kuris man rodė Baltimorę ir lietuvių anksčiau gyventus rajonus tenai.

Romas Kasparas (irgi jau miręs) iš Amerikos Balso, kuris man rodė Vašingtoną ir apylinkes, kai pirmą kartą buvau DC, su juo vaikščiojom po Arlingtoną ir po Smithsonian ir kuris paskui grįžo į Lietuvą.

Valdas Samonis (Val Samonis), ekonomistas iš Kanados.

Neseniai palikęs šį pasaulį Amerikos Nr. 1 bankuchenų meistras Dainius Zalensas (save vadindavo Dainius “Harlis” Zalensas), iš Cleveland, Ohio, pabėgęs dar iš tarybinės Lietuvos, su kuriuo buchalindavom Anglijoje ir paskui Lietuvoje, ir kuriam rodžiau senuosius angliškus pabus miškuose, ir atvykę į vieną (The Highwayman Inn, kaimelyje Exlade Street, prie Woodcote, Oxfordshire), radom ten vykstantį remontą. Neseniai prieš tai jį nusipirko Marco Pierre White, vienas garsiausių Britanijos šefų iš tos kartos, kuri buvo anksčiau interneto. Marco Pierre pats buvo ten ir nupirko mums alaus, ir pasakojo dviems lietuviams, ką jis darys su tuo XVI amžiaus stebuklu, sulindusiu į žemę.

Dar buvo ekonomistas Linas Cekanavičius iš Vilniaus, fizikas Saulius Kačiulis iš Romos, lietuvių bendruomenės JAV patriarchė Elona Vaišnienė iš Konetikuto, patarinėjusi kažkada Jimmy Carteriui, keistas lietuvis Kazys Grikštas iš Rusijos, kuris visa širdimi nekentė Lietuvos ir nepriklausomybės dar tais labai senais laikais before it was cool, Algimantas Snarskis iš Adelaidės (man rodos) Australijoje, kuris baugino mane apskųsęs BBC ir mane atleis, ir dar daug kitų, kuriuos jeigu netyčia žinote, tai priminkite komentaruose. Buvo vienas, kurio net vardo neprisimenu, iš marozų-emigrantų, kuris liko labai nuskriaustas gal Airijoje, o gal Anglijoje ir nešiojosi gigantišką akmenį užantyje ir noriai koliojo ir koneveikė visus senosios kartos emigrantus ir jų šlykščius prichlebatelius (padlaižius) iš jaunosios kartos, pavyzdžiui, pižoną Užkalnį.

Ir va ten buvo kažkuo su Rusija (ar rusiškumu) susijęs žmogus vardu Saidas, kuriam nepriklausomybė išdraskė visas angas ir jis Lietuvoje jautėsi labai nelaimingas - gal verslas subliūško, gal darbe ne kas, dabar neprisiminsiu. Jis skundėsi ir skundėsi ir skundėsi apie viską ir visiems, ir sakė, kad jau netrukus (čia apie 1996 ar 1997 metus) bus socialinis sprogimas Lietuvoje ir viskas tada tai jūsų Lietuvai.

Man priekaištavo: “Kam tu taip tos Rusijos nemėgsti, Andriau? Ne, KODĖL, o KAM?”, aiškino, kad lietuviams reikia rusus mylėti, nes jie turtingi ir prekių tiltas į Rusiją yra Lietuvos ateitis, nes Rusija teigiama, o “Stalino nebeprikelsim”.

Tai štai, ir ten neapsikentęs to negatyvo stūmimo, vienas klubo narys viešai susiginčijo iš (man atrodo) brangaus škotiško viskio butelio su Saidu, kad per kažkurį laiką (gal šešis mėnesius, gal metus) Lietuvoje nebus jokio socialinio sprogimo, riaušių, maišto ir revoliucijos, kurį Saidas drąsiai pranašavo. Brangaus škotiško single-malt viskio butelis Lietuvoje galėjo kainuoti apie 200-250 litų (jo veždavo itin mažai, nes net prakutę ir turtingi lietuviai pirkdavo tik blendintus Famous Grouse arba Teacher’s). Minimali alga 1996 pradžioje sudarė 210 litų per mėnesį.

Doom-mongeris vardu Saidas, suprantama, ginčą pralaimėjo, ir žinote, kam jis jį panaudojo? Kad pabūtų dar didesne auka: “Na tai ką, darbo neturiu, santaupų neturiu, šiaip ne taip sukrapštau duonai, bet dabar turėsiu dar tą butelį pirkti, na ką padarysi, gal pasiskolinsiu, o gal kokį inkstą reikės parduoti, kad patenkinčiau kažkieno ego.” Štai tokia istorija.

--

Grįžtant prie žmonių, kurie jaučiasi aukos, nes pasirenka būti aukos, yra mano senas tekstas iš 2019, kuris yra apie lietuves šeimininkes, kurios, vedinos senos tradicijos vergauti virtuvėje ir aukotis dėl nukrauto stalo, paverčia visiems gyvenimą pragaru ir dar pati juos už tai kaltina. Čia kaip nupirkti vyrui trim dydžiais per mažus marškinius dovanų ir jį kaltinti, kad jam netinka.

Tą tekstą apie rakom šliaužiojančias po virtuvę šeimininkes publikuoju šio skyriaus pabaigoje, jūs jį ten su džiaugsmu rasite visoje pilnumoje.

Jį labai piktai dorojo nuskriaustos skaitytojos: “Tai čia viskas per tai, kad mums vyrai nepadeda, jie galvijai.” Vyrai šalia jūsų yra tokie, kokius jūs pasirinkote.

Dabar kalbėsime apie egoizmą (savanaudiškumą), kuris yra tiek pat natūralus, kiek medžiagų apykaita organizme. “Visų nagai į save riesti” arba “savi marškiniai yra arčiau kūno” yra tas atvejis, kai liaudies patarės kalba protingai.

Toliau skaitykite mano Substacke

https://uzkalnis.substack.com/p/gyvenimas-pavyko-46-nesiskuskite