Evelinos užrašai #2

Kodėl šiandien nebekuriu namų nuotraukoms?

Po pirmųjų „Evelinos užrašų“ gavau tiek daug žinučių ir reakcijų, kad dar ilgai apie jas galvojau.

Buvo labai smagu suprasti, kad kalbėjimas apie namus ne tik kaip apie interjerą, bet ir kaip apie gyvenimo dalį, kažkam pasirodė artimas.

Ir tada supratau, kad noriu pratęsti šią mintį.

Nes praėjusiame įraše daug kalbėjau apie tai, kaip namai keičiasi kartu su mumis.

O šiandien noriu papasakoti, kodėl mano pačios požiūris į gražius namus taip pasikeitė.

Ir galbūt tai šiek tiek juokinga, nes tiek metų savo gyvenimo praleidau kurdama gražius interjerus, rinkdamasi audinius, spalvas, tekstūras, baldus ir visas tas mažas detales, kurios galiausiai sukuria bendrą vaizdą.

Aš tikrai galiu sukurti namus nuotraukai.

Bet šiandien tai nebėra mano tikslas.

Ilgą laiką man atrodė, kad gražūs namai turi būti... gražūs.

Tvarkingi. Išbaigti. Estetiški.

Tokie, kuriuose kiekvienas daiktas turi savo vietą, ant stalo niekas nereikalingo, o nuotrauką gali daryti bet kuriuo paros metu.

Man patiko minimalizmas.

Patiko tuščios erdvės.

Patiko jausmas, kai viskas sudėliota taip, kaip turi būti.

Ir, tiesą sakant, ilgą laiką namus kūriau šiek tiek ir dėl to, kaip jie atrodys.

Gal ne visai sąmoningai.

Bet šiandien tai matau daug aiškiau.

Norėjosi gražaus interjero.

Norėjosi gražių nuotraukų.

Norėjosi, kad viskas būtų apgalvota iki smulkmenų.

O tada mano gyvenime atsirado vaikas.

Ir staiga namai tapo... kitokie.

Atsirado žaislai.

Ant sofos.

Ant grindų.

Kartais virtuvėje.

Kartais ten, kur, mano supratimu, žaislai apskritai neturėtų būti.

Atsirado maži pirštukai, kurie viską pasiekia.

Atsirado daiktai, kurių anksčiau namuose nebūčiau norėjusi matyti.

Atsirado rytai, kai nėra laiko sutvarkyti pagalvėlių.

Ir vakarai, kai daug svarbiau atsisėsti ant sofos nei grąžinti kiekvieną daiktą į jo vietą.

Ir pirmą kartą supratau labai paprastą dalyką:

namai nėra paroda.

Bet čia yra dar viena svarbi šios istorijos dalis.

Aš nenoriu apsimesti, kad dabar man neberūpi estetika.

Rūpi.

Ir labai.

Juk tam atidaviau tiek metų.

Tai yra mano darbas, mano meilė, mano akys ir didelė mano gyvenimo dalis.

Aš žinau, kaip parinkti spalvas, tekstūras, audinius, baldus ir detales taip, kad viskas tarpusavyje susikalbėtų.

Žinau, kaip sukurti erdvę, kuri atrodytų nepriekaištingai.

Žinau, kaip parinkti užuolaidas, kurios gražiai kris, kaip subalansuoti spalvas ir kaip iš mažų detalių sukurti vientisą interjerą.

Aš tikrai galiu sukurti tobulai atrodančius namus.

Bet šiandien man labai svarbu pasakyti:

tai nėra mano tikslas.

Nes galiu sukurti labai gražų kambarį, kuriame bijosi ką nors pajudinti.

Galiu sukurti nepriekaištingą svetainę, kurioje vaikas negali laisvai žaisti.

Galiu sudėti visas detales taip, kad jos puikiai atrodytų nuotraukoje.

Bet jeigu tame kambaryje žmonės negyvens taip, kaip jiems norisi – kokia viso to prasmė?

Todėl šiandien man gražus namas yra tas, kuriame galima gyventi.

Noriu gražių užuolaidų.

Noriu gražių baldų.

Noriu gražių daiktų.

Noriu estetikos – čia niekas nepasikeitė.

Bet šiandien prie to pridėčiau dar vieną labai svarbų žodį:

patogumas.

Ir turbūt todėl šiandien kitaip žiūriu ir į klientų namus.

Dirbdama su interjerais vis dažniau pagalvoju ne tik:

„Ar tai gražu?“

Bet ir:

„Kaip čia žmonės gyvens?“

Ar jie turi vaikų?

Ar turi šunį?

Ar daug laiko praleidžia namuose?

Ar nori ryte kavą gerti saulėje?

Ar vakarais žiūrės filmus ant sofos?

Ar užuolaidas atitrauks kiekvieną rytą?

Ar jiems svarbus privatumas?

Ar jie nori, kad namai būtų nepriekaištingi, ar tiesiog jaukūs?

Man atrodo, kad būtent šie klausimai ir padeda sukurti interjerą, kuris išlieka gražus ne tik tą dieną, kai jį nufotografuoja fotografas.

Ir galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl man patinka rašyti šiuos užrašus.

Nes galiu garsiai pasakyti dalykus, kurių anksčiau gal būčiau nedrįsusi.

Kad mano nuomonė keičiasi.

Ir gali dar kartą pasikeisti.

Kaip šukuosena. :)

Kaip drabužių stilius.

Kaip mėgstamiausia spalva.

Kaip namai.

Ir man atrodo, kad tame nėra nieko blogo.

Priešingai.

Jeigu tiek metų dirbi su interjeru, natūralu, kad tavo akys keičiasi.

Tu pamatai daugiau.

Išmoksti daugiau.

Patiri daugiau.

Pasikeičia tavo gyvenimas – ir kartu pasikeičia tai, ko nori iš savo namų.

Aš tikrai nebijau vieną dieną pasakyti: „Anksčiau galvojau kitaip.“

Ir nebijau po kelių metų pasakyti to dar kartą.

Nes galbūt būtent tai ir yra augimas.

Šiandien man gražiausias interjeras nėra tas, kuris atrodo tobulai.

O tas, kuriame jaučiasi gyvenimas.

Toks, kuriame galima vaikščioti basomis.

Namai, kuriuose galima užsukti draugus net tada, kai ne viskas sutvarkyta.

Namai, kuriuose vaikai gali augti.

Šuniui galima gulėti ant grindų.

Vakarais galima įsitaisyti mėgstamiausiame fotelyje.

Ir kuriuose gražios užuolaidos yra ne dėl nuotraukos, o todėl, kad ryte pro jas gražiai krinta saulė.

Aš vis dar labai myliu estetiką.

Tik šiandien nebenoriu, kad estetika trukdytų gyventi.

Noriu kurti ne namus nuotraukai.

Noriu kurti namus gyvenimui.

Ir, man atrodo, šis mano požiūris dar ne kartą pasikeis.

Ir žinot ką?

Man su tuo visiškai gera.