EVELINOS UŽRAŠAI #1

Namai keičiasi. Mes keičiamės kartu su jais.

Kartais žiūriu į tokias akimirkas ir suprantu, kaip stipriai per keletą metų pasikeitė mano požiūris į namus.

Prieš penkiolika metų man atrodė, kad gražūs namai yra tobuli namai.

Tvarkingi.

Minimalistiniai.

Tokie, kuriuose kiekviena detalė turi savo vietą.

Man patiko ramios spalvos, švarūs paviršiai ir jausmas, kad viskas yra tiksliai taip, kaip suplanuota.

Tada dar nežinojau, kad vieną dieną mano didžiausias interjero mokytojas taps ne parodos Milane ar dizaineriai, o mažas žmogus.

Ir dar vienas keturkojis draugas.

Šiandien ant terasos pilna vandens.

Šuo geria iš vaikiško kibirėlio.

Žaislai išmėtyti ten, kur prieš valandą buvo tvarkingai sudėti.

Ir žinote ką?

Nebematau netvarkos.

Matau vaikystę.

Per daugiau nei penkiolika metų darbo interjero srityje mačiau šimtus gražių namų.

Prabangių.

Modernių.

Minimalistinių.

Tačiau šiandien vis dažniau pagaunu save galvojant, kad gražiausi namai nėra tie, kurie atrodo kaip iš žurnalo.

Gražiausi namai yra tie, kuriuose gyvenama.

Kur girdisi juokas.

Kur ant grindų atsiranda vandens dėmės.

Kur šuo ramiai stebi vaiką.

Kur vakare visi pavargę susėda ant sofos.

Ir kur niekam nerūpi, kad ant stalo liko viena dėlionės detalė.

Nėštumas, o vėliau ir motinystė, mane pakeitė daug labiau, nei tikėjausi.

Ne tik kaip žmogų.

Bet ir kaip moterį, kuri daugiau nei penkiolika metų dirba su namais.

Anksčiau ieškojau tobulumo.

Šiandien ieškau sprendimų, kurie palengvina gyvenimą.

Audinių, kuriuos lengva prižiūrėti.

Sprendimų, kurie tarnauja kasdienybėje.

Interjero, kuriame nereikia bijoti gyventi.

Ir turbūt tai yra didžiausia pamoka, kurią gavau.

Namai nėra muziejus.

Jie nėra sukurti tam, kad būtų gražūs vien nuotraukose.

Jie yra vieta, kurioje kuriami prisiminimai.

Kartais labai tvarkingi.

Kartais labai šlapi.

Kartais labai triukšmingi.

Bet visada tikri.

Nemanau, kad šiandien mano namai atrodo gražiau nei prieš keletą metų.

Tačiau esu tikra, kad šiandien juose yra daugiau gyvenimo.

Ir turbūt būtent tai man dabar yra tikroji namų prabanga.

Ne tobula sofa.

Ne idealiai sustatytos vazos.

O jausmas, kad visi čia gali būti savimi.

Noriu, kad šie užrašai būtų ne apie tai, ką pirkti.

Noriu kalbėti apie tai, kaip keičiasi mūsų namai, kai keičiamės mes patys.

Apie keliones.

Apie klaidas.

Apie atradimus.

Apie interjerą.

Apie vaikus.

Apie gyvenimą.

Nes kuo ilgiau dirbu šį darbą, tuo labiau suprantu vieną paprastą tiesą.

Gražiausi namai nėra tobuli.

Gražiausi namai yra mylimi.

Kartais namai mus išmoko daugiau, nei mes išmokome apie namus.

Evelina