7 klaidos sąmatose, kurios kainuoja 10–30 % biudžeto

Per 15 metų esu parengęs daugiau nei 5 800 sąmatų. Klaidos, dėl kurių statybos biudžetas sprogsta, beveik niekada nebūna egzotiškos – tos pačios septynios kartojasi nuo vieno buto remonto iki 10 000 m² gamyklos. Jos nematomos, kol nepradedi darbų, o tada kainuoja 10–30 % viso biudžeto. Žemiau – kaip jas atpažinti per 15 minučių, net jei sąmatų neskaitai kasdien.

1. Demontavimas įvertintas, atliekų išvežimas – ne

Klasika. Sąmatoje yra „sienų ardymas“, „grindų dangos ardymas“, „senų vamzdynų demontavimas“, bet nėra nė vienos eilutės apie tai, kur visa tai dings. Statybinės atliekos neišgaruoja: jas reikia surinkti, pakrauti, išvežti ir sumokėti už priėmimą sąvartyne.

Rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto objektuose atliekų tvarkymas dažnai sudaro 3–7 % darbų vertės. Griovimo darbuose – daugiau. Taisyklė paprasta: prie kiekvieno ardymo įkainio sąmatoje turi būti pora – pakrovimas ir išvežimas su realiu atstumu kilometrais. Jei jų nėra, rangovas šitą sumą pridės vėliau. Ir jau ne pagal normatyvą.

2. Naudojama pasenusi normatyvinė kainų bazė

Lietuvoje skaičiuojamosios kainos remiasi UAB „Sistela“ rekomendacijomis. Problema – jos atnaujinamos ne kas mėnesį. Šį tekstą rašant (2026 m. rugsėjis) naujausi paskelbti rekomendacijų atnaujinimai statinių statybos skaičiuojamųjų kainų nustatymui parengti pagal 2025 m. spalio mėn. rinkos kainas, o NTK2026 kainynas paskelbtas 2026 m. sausio 9 d. (Sistela naujienos).

Tai reiškia, kad į sąmatą įkeltos medžiagų kainos gali būti beveik metų senumo. Metalui, izoliacinėms medžiagoms ar elektros gaminiams tai – dešimtys procentų skirtumo. Statybos sąnaudų kaita sekama oficialia statistika – statybos sąnaudų elementų kainų indeksu.

Ką daryti: kritinių pozicijų (metalas, langai, technologinė įranga, kabeliai) kainas tikrinti pagal realius tiekėjų pasiūlymus, o ne palikti bazines. Sąmatoje aiškiai nurodyti, kurio mėnesio kainų lygis taikytas.

3. Sąmatos skyriai nesutampa su sąnaudų kiekių žiniaraščiu

Jei sąmatos struktūra „sava“, o ne tokia kaip projektuotojo sąnaudų kiekių žiniaraštyje, pozicijų atsekti nebeįmanoma. Tada niekas – nei užsakovas, nei techninis prižiūrėtojas – nebegali atsakyti į paprastą klausimą: ar šis darbas apskaičiuotas vieną kartą, ar tris?

Dubliavimas ir praleistos pozicijos gimsta būtent čia. Sąmatos skyriai turi atitikti žiniaraščio skyrius, o kiekiai – žiniaraščio kiekius. Vienodus įkainius sumuoti galima tik to paties skyriaus viduje. Tai nuobodi taisyklė, bet ji vienintelė leidžia sąmatą patikrinti, o ne ja tikėti.

4. Praleisti darbai, kurių žiniaraštyje paprasčiausiai nėra

Projektuotojas suskaičiuoja tai, ką braižo. Technologija reikalauja daugiau. Dažniausiai „dingsta“:

• gruntavimas prieš glaistymą ir dažymą – yra dažymas, nėra grunto;

• grindų armavimas – betono kiekis duotas, tinklo ar armatūros – ne;

• smeigės sutapdinto stogo šiltinimui – vidutiniškai 4 vnt. 1 m²;

• smėlio pagrindas ir apipylimas lauko vamzdynams – dešimtys kubinių metrų;

• vamzdyno vaizdo apžiūra ir nuolydžio patikra nuotekų tinkluose – privaloma priduodant.

Kiekvienos jų atskirai – „smulkmena“. Kartu inžinerinių tinklų sąmatoje jos lengvai sudaro 5–10 % dalies vertės. Sąmatininkas, kuris skaičiuoja tik tai, kas duota žiniaraštyje, atlieka perrašinėtojo, o ne specialisto darbą.

5. Sumaišytos medžiagos ir įrenginiai

Šilumos siurblys, rekuperatorius, virtuvės įranga, komutacinė spinta, įkrovimo stotelė – tai įrenginiai, ne medžiagos. Skirtumas ne semantinis: įrenginiams taikoma kita kainos struktūra, todėl netinkamai priskyrus poziciją iškreipiamos pridėtinės išlaidos ir pelnas.

Kai objekte technologinė įranga sudaro 20–30 % vertės, tokia klaida vienu ypu pakeičia bendrą kainą keliais procentais – ir pirmoji tai pastebi ekspertizė, o ne užsakovas.

6. Pamiršti ar „numatytieji“ netiesioginiai kaštai

Tiesioginės išlaidos – tik sąmatos pradžia. Toliau eina soc. draudimas, pridėtinės išlaidos, pelnas, statybvietės išlaidos, rizikos, PVM. Dvi tipinės klaidos:

1. paliekami programos numatytieji procentai, nepritaikyti nei objektui, nei rangovo dydžiui;

2. suma pateikiama be PVM, o užsakovas ją skaito kaip galutinę.

21 % PVM ant 200 000 € – 42 000 € „netikėtumas“. Jei sąmata keliauja privačiam užsakovui, galutinė eilutė su PVM privalo būti matoma iš karto.

7. Nėra rodiklio €/m² – todėl nėra jokio sveiko proto patikrinimo

Tai pigiausias ir greičiausias saugiklis. Padalinkite statybos kainą be PVM iš bendro ploto ir gaukite vieną skaičių. Jei dvibučio namo sąmata rodo 900 €/m², o rinkoje panašus objektas statomas už 1 400–1 600 €/m², kažko sąmatoje trūksta – ir tai ne derybinis pranašumas, o būsima papildomų darbų sąskaita.

Visada reikalaukite šio rodiklio. Geras sąmatininkas jį pateikia pats, neprašomas. Architektai ir projektuotojai, dirbantys su realiomis statybos kainomis, tą patį sako iš savo pusės – pavyzdžiui, Giedrius Patlaba rašo apie tai, kaip projektiniai sprendimai lemia galutinę pastato savikainą.

Patikros sąrašas: 15 minučių prieš pasirašant

1. Ar prie kiekvieno ardymo įkainio yra atliekų išvežimas?

2. Kurio mėnesio kainų lygis taikytas? Ar tikrintos kritinės medžiagų kainos?

3. Ar sąmatos skyriai atitinka sąnaudų kiekių žiniaraštį?

4. Ar yra gruntavimas, armavimas, tvirtinimo elementai, smėlio pagrindai?

5. Ar technologinė įranga įvertinta kaip įrenginiai?

6. Ar matomos pridėtinės išlaidos, pelnas ir PVM atskiromis eilutėmis?

7. Koks kainos rodiklis €/m² ir ar jis panašus į rinkos lygį?

Septyni klausimai. Jei sąmatininkas į juos atsako per penkias minutes ir be išsisukinėjimų – sąmata greičiausiai tvarkinga. Jei ne, klausimai vis tiek bus užduoti. Tik jau ne prieš statybas, o teisme.