
Skirtingų kartų darbuotojai į organizaciją ateina su skirtingu supratimu apie darbą. Vienam darbas yra pareiga, kurią reikia atlikti gerai ir laiku. Kitam darbas turi duoti augimą, prasmę ir galimybę turėti įtakos.
Vienas tikisi aiškaus vadovo sprendimo. Kitas nori dalyvauti tame sprendime. Vienas mano, kad pagarba užsitarnaujama patirtimi. Kitas tikisi, kad jo nuomonė bus girdima nuo pirmos darbo dienos.
Kai šie žmonės susitinka vienoje komandoje, vadovas dažnai tikisi, kad jie tiesiog prisitaikys. Juk visi suaugę, visi profesionalai, visi dirba dėl to paties rezultato. Tačiau bendras rezultatas pats savaime komandos nesukuria.
Tai ne vien lietuviška problema. Gallup duomenimis, tik 9 % darbuotojų tvirtai sutinka, kad skirtingų kartų komandos pagerina bendradarbiavimą, o 27 % mano, kad kartų skirtumai darbui veikiau trukdo (Forbes, 2025). Skirtumai patys savaime nieko neišsprendžia. Juos reikia sutvarkyti.
Praktikoje dažniausiai matau tą patį vaizdą. Vyresni sako, kad jaunesniems trūksta kantrybės ir atsakomybės. Jaunesni sako, kad vyresni nenori keistis ir viską daro taip, kaip prieš dešimt metų. Vieni skundžiasi, kad kolegos per daug klausinėja. Kiti jaučiasi palikti be informacijos.
Vadovui atrodo, kad problema yra žmonių charakteriuose. Dažniausiai problema paprastesnė: organizacijoje nėra susitarimo, kaip šie žmonės turi dirbti kartu. Kai tokio susitarimo nėra, kiekvienas remiasi savo logika.
Vienas mano, kad užduotį gavęs žmogus turi pats susigaudyti. Kitas tikisi aiškaus konteksto, termino ir rezultato kriterijų. Vienam tylėjimas reiškia, kad viskas gerai. Kitam tylėjimas reiškia, kad vadovui nerūpi.
Ir tada prasideda konfliktai, kurių iš pradžių niekas net nevadina konfliktais. Atsiranda kandžios pastabos. Informacija perduodama per vėlai. Žmonės vengia prašyti pagalbos. Susitikimuose sutinka, o po jų daro savaip.
Sprendimai persvarstomi koridoriuje. Susitikime visi linkčioja, bet realus sprendimas priimamas po jo, mažesniame rate.
Pagalbos prašoma tik kraštutiniu atveju. Žmonės ilgai kapstosi patys, nes bijo pasirodyti nekompetentingi arba įkyrūs.
Vertinami žmonės, o ne darbas. Kalbama ne apie tai, kas neveikia procese, o apie tai, kad jie tiesiog kitokie.
Jeigu atpažįsti bent du, tavo komandai trūksta ne renginio, o susitarimų.
Komandos formavimas prasideda ne nuo veiklos gamtoje, o nuo keturių labai žemiškų dalykų.
Susitarimas dėl rezultato. Kas turi būti padaryta, iki kada, kokia kokybė laikoma pakankama, kas už ką atsakingas, kur žmogus gali spręsti pats ir kada būtina pasitarti. Kai šių dalykų nėra, žmonės ginčijasi dėl stiliaus, nors tikroji problema yra neaiškus rezultatas.
Pagarba, apibrėžta praktiškai. Vienam pagarba yra tonas ir kreipinys. Kitam — galimybė pasakyti nuomonę ir būti išgirstam. Trečiam — kad kolega ateina pasiruošęs. Todėl reikia sutarti konkrečiai: kaip sprendžiame nesutarimus, kaip teikiame grįžtamąjį ryšį, ar galima kritikuoti idėją viešai, kaip reaguojame į klaidą.
Patirtis, atskirta nuo neklystamumo. Patirtis yra vertė, bet ji negali tapti argumentu, dėl kurio niekas nebegali kelti klausimų. Lygiai taip pat jaunatviškas greitis nereiškia, kad seni procesai beverčiai. Vadovas čia rodo pavyzdį: jeigu kiekvieną naują idėją atmeta žodžiais, kad jau bandėme, komanda išmoksta nebesiūlyti.
Skirtingos stiprybės, sujungtos realiame darbe. Žmonės pradeda pasitikėti vieni kitais ne per komandinį renginį, o kai kartu sprendžia realų klausimą ir pamato, kuo kitas vertingas. Patyręs darbuotojas paaiškina klientą, riziką ir neformalias taisykles. Jaunesnis parodo greitesnį įrankį ar paprastesnį procesą.
Dar viena dažna klaida yra visus motyvuoti vienodai. Vienam svarbu gauti daugiau atsakomybės. Kitam svarbu turėti aiškias ribas ir stabilų darbo ritmą. Vienas nori greito grįžtamojo ryšio, kitam nuolatiniai komentarai atrodo kaip nepasitikėjimas. Tai nereiškia, kad visiems reikia duoti tą patį. Tai reiškia, kad logika turi būti aiški ir sąžininga: jeigu vienam suteikiama daugiau laisvės, turi būti matoma, kuo jis ją užsitarnavo ir kokią atsakomybę prisiima.
Panaši logika galioja ir kalbant apie tai, kaip didinti darbuotojų pasitenkinimą, kai visiems svarbu kas kita. Atsakymas prasideda ne nuo naujos priemonės, o nuo aiškumo.
Mano akimis, skirtingos kartos komandoje nėra problema. Problema yra organizacija, kuri tikisi, kad skirtingi žmonės susitars savaime. Nesusitars. Jie gali prisitaikyti, tylėti, išmokti vengti vieni kitų ir atlikti būtiną minimumą. Bet stipri komanda taip nesusidaro.
Kai ši vieta sutvarkoma, patirtis padeda nekartoti senų klaidų, o naujas požiūris neleidžia užmigti ant senų sprendimų. Vieni suteikia stabilumo, kiti greičio, o bendras susitarimas nukreipia abi savybes į tą patį rezultatą.
Jei jauti, kad tavo komandoje skirtingos kartos dirba greta, bet dar ne kartu, parašyk. Padėsiu aiškiai pamatyti, kur prasideda trintis ir ką reikia sutarti pirmiausia.
Get an email when Justas publishes
More from
Justas Razmus →Ką daryti, kai rekomendacijos išsisėmė ir naujų klientų nebeateina?
Kol klientai ateina per rekomendacijas, versle daug kas atrodo geriau, nei yra iš tikrųjų. Telefonas skamba. Seni ryšiai dar veža. Vienas kitas didesnis klientas palaiko apyvartą. Atrodo, kad pardavimai vyksta. Gal ne idealiai, bet vyksta. Ir tada srautas pradeda lėtėti…
Kodėl vis sunkiau priimti sprendimus, nors patirties daugėja?
Kodėl patirtis nebepadeda taip, kaip turėtų Atrodytų logiška: kuo ilgiau vadovauji verslui, tuo lengviau turėtų būti priimti sprendimus. Matei daugiau situacijų, pažįsti rinką, klientus, žinai, kas anksčiau pasiteisino, o kas baigėsi klaida. Bet realybėje dažnai nutinka…
Kodėl geri kasdieniai sprendimai negarantuoja sėkmingo verslo?
Kai kiekvienas sprendimas atrodo racionalus Vienas didžiausias verslo paradoksas: gali kasdien priimti gerus sprendimus ir vis tiek nepasiekti to, ko tikėjaisi. Komanda dirba, klientų yra, pardavimai vyksta, investuojama į naujas sistemas ir žmones. Iš šalies atrodo, kad verslas…